Griškabūdžio miestelio centre, netoli autobusų stotelės, tarsi feniksas iš pelenų kyla kone dešimtmetį nenaudojamas pastatas – čia griškabūdietė Eglė Tamulytė-Shaltmira užsimojo įkurti atvirą jaunimo erdvę „Gyvenimo mokykla“.

Šiuo metu tvarkoma antrojo aukšto patalpa – tai vyksta vos prieš metus gimtinėn sugrįžusios menininkės E. Tamulytės iniciatyva. Tiesa, jai entuziastingai talkina Griškabūdžio jaunimas. Po savaitės E. Tamulytė-Shaltmira čia planuoja atidaryti parodą, tačiau šių patalpų įveiklinimas menininkės ateities vizijose kur kas platesnis.

„Ši erdvė taptų daugiafunkcinė – pirmiausiai vyktų socialinis, psichologinis bendravimas su jaunimu, šalia vyktų meninė, kūrybinė veikla, taip pat būtų jaunimui organizuojami renginiai, mokymai, susitikimai, aišku, paraleliai eitų mano asmeninės meno studijos įkūrimas. Aš jau turiu žmones, netgi iš užsienio, kurie čia nori rengti mokymus jaunimui – nuo verslo iki robotikos. Plius – nėra Griškabūdyje normalios erdvės rengti parodoms“, – vizijomis dalijasi griškabūdietė ir paaiškina, kodėl ji orientuoja studijos sukūrimą į meną.

Anot jos, Griškabūdyje neliko muzikos, dailės ugdymo, ji sieks bendradarbiauti su Griškabūdžio bendruomene, taip pat su Šakių Atviru jaunimo centru.

Menininkė įsitikinusi, kad per kūrybinį mąstymą – dailę, meną, poeziją, performansą – vystosi gebėjimas kurti verslias idėjas.

Teiraujamės, kodėl pasirinko šį pastatą. Pašnekovė atvirauja, kad atėjusi į jį rado tamsą ir šaltį, absoliučią betvarkę, nebuvo elektros, tualeto, vandens. Iš pradžių seniūnijos darbininkams padedant buvo išvalytas pirmas pastato aukštas, tačiau griškabūdietė jaunimo erdvei pasirinko antrą aukštą. Ir nusprendė pastatą naujam gyvenimui prikelti palaipsniui. Gegužės pabaigoje ji pasirašė panaudos sutartį su pastato savininkais UAB „Gulbelė“.

„Susikoncentravau, kad šiais metais noriu renovuoti antro aukšto patalpą. Atėjau, pasikabinau vieną savo paveikslą... Svarstau realiai, kad reikia tualeto, prijungti nuotekas, įvesti elektrą, todėl kreipiausi į atitinkamas įstaigas. Tuo metu mano brolis Lukas su savo draugais geranoriškai pradėjo remontuoti vieną salės kampą“, – darbų pradžią prisimena griškabūdietė.

Asociacijos „Šaltmiros gyvenimo mokykla“ prezidentė Eglė Tamulytė sugalvojusi Griškabūdyje įrengti atvirą jaunimo erdvę ir meno studiją sako, kad tai daro didelio tikėjimo vedina. D. Pavalkio nuotr.

Jau nupirkti iš suaukotų lėšų vamzdžiai nuotekoms įrengti. Ant Eglės pečių ūkinių darbų apstu, reikia įrengti ir parodinį salės apšvietimą, patalpų apšildymą, dar laukia langų keitimas, pašnekovė rodo – stogas kiauras. Ji supranta, kad patalpos turi atitikti visus reikalavimus atvirai jaunimo erdvei, pasidžiaugia geranoriškai padedančiais griškabūdiečiais.

„Kažkaip Dievas atsiunčia man tų darbininkų. Ir jaunimas ateina, vieną dieną du, žiūriu kitą dieną – septyni. Mama paskui juos kugeliu vaišina, kartu dirbam, dažom, jie mokinasi, kaip tinkuoti. Manau, kad tokia vieta, kur susiburti jaunimui, Griškabūdyje labai reikalinga “, – svarsto pašnekovė.

Dar teiraujamės apie numatomas čia vykdyti veiklas. E. Tamulytė nori įtraukti jaunimą į į projektų rašymą, videoreportažų kūrimą, taip garsinti ir Griškabūdžio kraštą.

Įsikalbėjus menininkė atvirauja ir apie kitas savo vizijas, svarsto, kad galėtų šiose patalpose įsikurti muzikos studija, šilkografijos spaustuvė ir pan. Neatmeta galimybės įkurti menininkų rezidencijas, kur atvykę menininkai savo žinias perteiktų jaunimui.

„Man taip pat rūpi sukurti žmonėms naujas darbo vietas, todėl domiuosi Šakių krašto VVG siūlomais projektais“, – sako pašnekovė.

Smalsu, kodėl pasaulyje pripažinta menininkė sugrįžusi į Griškabūdį imasi tokių, galima sakyti, žemiškų dalykų, mokosi pildyti paraiškas, šūsnį dokumentų ir panašiai. Ji sako, kad grįžusi gimtinėn pajuto, kad šis pastatas tinkama vieta ir čia galima padaryti didelių dalykų, o ji pati jaučiasi ten, kur turi būti.

„Čia man gera mokykla, kaip nuo pat pagrindų reikia pastatą prikelti naujam gyvenimui turint nulį pinigų, įtikinti ir žmones, motyvuoti prisidėti. Manau, kad čia menininkas turi būti vizionierius... Aš jau matau čia veikiančios erdvės viziją ir įtikinu žmones, kad čia bus gerai, jau rudenį pastatas turi funkcionuoti“, – sako menininkė ir pasakoja, kad ateina į savo naujas patalpas vakarais, piešia, meldžiasi, kreipiasi į Dievą: „Dieve, čia tu statai, aš tik įrankis.“

E. Tamulytė-Shaltmira toliau atvirauja ir teigia, kad pastatas tvarkomas tikėjimu. Pritrūkus dažų – juos paaukojo griškabūdiečiai Galginaičiai, reikėjo vamzdžių – jie per dvi dienas atsirado.

„Dievas sako: norite – prašykite mano vardu ir gausite. Aš dirbu Viešpačiui, jis mane paskyrė šį pastatą remontuoti... Jei aš čia ateinu su kokiu milijonu, susitvarkau patalpas ir sėdžiu čia viena, tai būtų vienas dalykas. Bet kai statai bendrom pastangom, įtraukiant bendruomenę – tarsi kiekvienas griškabūdietis atneša po kokį akmenį, plytą. Tuomet žmonės jaučia, kad tai visų bendras reikalas“, – svarsto pašnekovė ir priduria, kad miestelio centre stovi dar ir daugiau pastatų vaiduoklių, nors centras priklauso kultūrinei paveldo zonai.

Energijos kupina griškabūdietė nori investuoti į šio krašto vaikų, jaunimo ateitį, dalintis žiniomis, įsitikinusi, kad ši veikla jos gyvenimui suteikia daugiau prasmės.