Pirmadienio vakarą į Lekėčiuose įsikūrusią poilsiavietę „Paliekys“ užsuko du žemaitukų kinkiniai, keliaujantys per mūsų kraštą į jau penktą dešimtmetį skaičiuojančią tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventę „Bėk bėk, žirgeli!“, vykstančią Niūronyse (Anykščių r.). Žygeiviai nusprendė keliauti per mūsų kraštą, norėdami paminėti Sūduvos metus. Poilsiavietės šeimininko ir lekėtiškių dėka žygeiviai buvo sušildyti, pavalgydinti, apnakvydinti.

Prie tradicinio kinkinių žygio su žemaitukais prisijungė ir liepalotiškė audėja Rūta Bučinskaitė. Ji pasakojo, kad kartu su žirgų augintojais Vidu Kūloku ir Sauliumi Sinkevičiumi kelionę žemaitukų kinkiniais pradėjo dar šeštadienį iš Vištyčio, važiavo ir nakvojo Bartninkuose, Antanave, iš ten pirmadienio popietę miškais pasiekė Lekėčius. Kiaurai nuo lietaus permirkusius žygeivius „Paliekyje“ su karšta arbata, iškūrentu židiniu pasitiko poilsiavietės šeimininkas Dainius Venckūnas, miestelio seniūnas Ričardas Krikštolaitis, kultūrinių renginių organizatorė Milda Ratomskienė ir keletas bendruomeniečių. Bet žygeiviai pirmiausiai skuba iškinkyti žirgus ir paleisti juos pasiganyti.

Pakalbintas pakaunėje įsikūręs ūkininkas V. Kūlokas, laikantis 14 žemaitukų, atskleidė, jog kasmet dalyvauja žygyje ir keliauja per Lietuvą į šventę „Bėk bėk, žirgeli!“, bet per Sūduvą anksčiau nekeliavo, tad šiemet, sužinoję, kad dar paskelbti ir Sūduvos metai, pasirinko žygį pradėti iš Sūduvos krašto.

„Šiandien didžiuojamės žemaitukais – viena seniausių naminių arklių veislių Europoje. Ryškiausia jų savybė – ištvermė. Šiandien važiavau su vienu bėriuku Aisetu, kuris 2010 m. su kitais žemaitukais leidosi į įstorinę kelionę iki Juodosios jūros. Jojo dukra Neringa. Esu važiavęs 80 km žirgų žemaitukų jojimo ir važiavimo ištvermės turnyre „Jotvingių taurė“, prieš keletą metų su Palšiu dalyvavau Arklio muziejaus organizuotoje kelionėje iš Punsko į Anykščius“, – apie keliones pasakojo V. Kūlokas paminėdamas, jog žirgams duoda daugiausiai gimtojo Dzūkijos krašto upių, ežerų, kaimų, miškų pavadinimus.

Dzūkas žirgininkas S. Sinkevičius pasakojo, kad apie žirgą, ir būtent žemaituką, svajojo nuo vaikystės, nors kilęs ir užaugęs Vilniuje.

„Būdamas vaikas visada būdavau šalia arklių, kuomet atvažiuodavau pas senelius į kaimą. Mokėjau visokius kaimiškus darbus nudirbti. Vėliau taip susiklostė, kad su šeima apsigyvenom Čižiūnuose, buvusioje senelių sodyboje. Laikėme karves, atsirado ūkyje ir pirmieji žemaitukai, šiuo metu laikau šešis žirgus, – pasakojo S. Sinkevičius, žirgininkystės klubo „Žemaitukų slėnis“ savininkas. – Tai ketvirtas mano žygis. Važiavom per vieną gyvenvietę, žiūrim – keturi vaikučiai per langą mojuoja. Ir sakau: jeigu nors vienas vaikas pamato žirgelius ir mus, tai man diena jau yra užskaityta.“

R. Bučinskaitei tai ketvirtas žygis. Šįmet iš viso kinkiniais teks važiuoti apie 260 kilometrų, per dieną nuvažiuoja maždaug apie 50 kilometrų, Rūtai kiekviena kelionė palieka neišdildomus įspūdžius. Tiesa, kinkinį važnyčioja daugiausiai V. Kūlokas. Pašnekovė neslėpė, kad lietus ne itin palankus sėdint vežime, pripažino – šalta.

Antradienio rytą vežimai su važnyčiotojais iš Lekėčių pasuko per Nemuną link Vilkijos, Vandžiogalos, Šėtos, Taujėnų. Niūronis žygeiviai pasieks penktadienį, o šeštadienį dalyvaus Arklio muziejaus rengiamoje šventėje. Arklio muziejus Niūronyse įkurtas 1978m., čia kaupiami eksponatai, atspindintys arklio reikšmę lietuvių ūkio ir kultūros istorijoje.

R. Bučinskaitė pasakojo, kad pirmoji šventė Bėk bėk, žirgeli!“ agronomo profesoriaus Petro Vasinausko ir daktaro Antano Puodžiuko pastangomis surengta dar 1978 m. Šiuo tradiciniu vasaros renginiu siekiama populiarinti lietuviškų arklių veisles – žemaitukus, žirginį sportą, išaiškinti stipriausius šalies raitelius bei pajėgiausius žirgus. Čia žirgai demonstruoja savo gebėjimus, o žmonės – meilę žirgams.