Nors po Vėlinių kapinėse vyrauja nepaprasta ramybė, tačiau kapus lankyti galima ištisus metus. Šį kartą paliesti įžymių krašto žmonių kapų ir saugomų paveldo objektų priežiūros temą paskatino patys Slavikų krašto žmonės.

Ūkanotą praėjusį penktadienį užsukus į Šilgalių (Slavikų sen.) kaimo senąsias kapines pasitinka ypatinga ramybė, tyla. Medžių lapų paklotu einant iki kapinių vartelių, iš tolo matosi atnaujinti kapinių kryžiai ir paminklai. Pasidomėti šiomis kapinėmis paskatino vietos bendruomenės nerimas, kai čia dar spalio mėnesį Šilgalių dvaro savininkų laidojimo rūsys buvo uždengtas metalo ir stiklo konstrukcija. Slavikiečiai svarstė, kad „sarkofagas“ apsaugo tik įėjimą į palaidojimo vietą, tačiau neuždengia pačios kapavietės, o per paliktus tarpus į vidų krenta lapai ir bet kada ten gali ir koja įslysti.

Dažnai lengviausia imtis kritikos, tačiau pakalbinta rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Inga Navlickienė pasakojo, kad šiemet šioms kapinaitėms buvo skirtas didelis dėmesys ir atlikti svarbūs priežiūros darbai: atnaujinti penki kryžiai ir paminklai, uždengtas dvarininkų laidojimo rūsys, parengtas informacinis stendas ir kita.

Pasak I. Navlickienės, pirmiausiai Slavikų seniūnijos darbuotojų pastangomis kapinėse buvo pašalinti kai kurie medžiai, nes per daugelį metų savaime išaugę medžiai kapinėse pradėjo ardyti kapavietes ir palaidojimo rūsio sienas, griauti iki šių dienų išlikusius senuosius paminklus.

„Metų pradžioje savivaldybės administracija skyrė lėšas šešių metalinių ir granitinių kryžių atkūrimui ir restauravimui. Taip pat buvo skirtos lėšos berėmės stiklo konstrukcijos iš grūdinto stiklo pagaminimo ir sumontavimo paslaugoms įsigyti. Ši konstrukcija buvo reikalinga norint apsaugoti vienintelį tokį Šakių rajone esantį palaidojimo rūsį nuo neigiamo aplinkos poveikio“, – aiškino I. Navlickienė.

Anot jos, kryžių ir paminklo atnaujinimo ėmėsi šakiškė restauratorė Birutė Jakštienė-Šniaukštienė. Buvo restauruoti trys seni granitiniai paminklai, taip pat metaliniai kryžiai, Szymon Pawłowski (1870 m.) įrašai, atnaujinta Juozo ir Onos Bučių (1829–1893) kapo ornamentuota metalinė tvorelė.

„Restauratorė pateikė vertingų pasiūlymų. Kapinėse mėtėsi dalelė kryžiaus, jos patarimu ta dalis buvo pritvirtinta prie kito granitinio paminklo likučių“, –  restauratorės darbu džiaugėsi I. Navlickienė.

Pasiteiravus dėl išsakytų Slavikų bendruomenės nuogąstavimų dėl stiklinės konstrukcijos, kuria uždengtas palaidojimo rūsys, pašnekovė paaiškino, kad darbai kapinėse dar nebaigti, ir paminėjo, kad nepavyko rasti finansavimo palaidojimo vietos restauravimui, tad nutarta bent jau palaidojimo rūsį, kiek įmanoma, apsaugoti nuo aplinkos poveikio.

„Spalio mėnesį įrengus virš palaidojimo vietos stogelį pastebėta, kad reikia patikslinti projektą ir įrengti ilgesnį stogelį. Darbai vykdomi toliau“, – sakė I. Navlickienė ir pridūrė, kad taip pat yra pagamintas informacinis stendas, kuriame bus pateikta daugiau informacijos apie Šilgalių senąsias kapinaites, Šilgalių dvaro savininkus Pavlovskius, Būčius. Belieka informacinį stendą tik pastatyti, tai padaryti žadėjo Slavikų seniūnija.

I. Navlickienė sako, kad yra ir daugiau pasvarstymų dėl šių Šilgalių senųjų kapinaičių, galbūt reikalingos ir nuorodos į kapinaites.

„Planuojama, kad šios kapinaitės bus viena iš Šilgalių kaime turistų lankytinų vietų, nes jos, galima sakyti, yra viskas, kas liko iš XVIII a. Šilgalių dvaro, išskyrus arklidžių griuvėsius ir oficinos pastatą. Tai savivaldybės administracija ir pabandė išsaugoti“, – kalbėjo I. Navlickienė.

Šilgalių kaimo kapinės datuojamos XVIII a. Katalikų kapinėse palaidoti Šilgalių dvaro savininkai Pavlovskiai. Vietos gyventojai juos vadino Paulauskiais. Jiems pastatyti keturi lieto metalo paminklai. Laidojimo rūsyje buvo du dvarininkų karstai. Laiptai į rūsį su raudonų plytų sienomis veda tiesiai iš lauko. 2016m. Šilgalių dvaro senosioms kapinaitėms suteiktas saugomo kultūros paveldo objekto statusas.

Užsukame ir į Slavikų miestelio civilines kapines, čia yra palaidotas kraštietis, teisininkas, knygų leidėjas Jonas Paulius Lenktaitis (1913–2003), kilęs iš Juškakaimio. Iki kapavietės palydi Slavikų padalinio bibliotekininkė Algimanta Kuncaitytė. Moteris pasakojo, kad kraštietis tėvų sodybą paliko dar jaunas, vėliau emigravo į JAV. J. P. Lenktaičio vardas įrašytas ir į Lietuvos nacionalinės filharmonijos istoriją. Už nuopelnus lietuvių kultūrai J. P. Lenktaitis apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.

Tačiau pastaraisiais metais kraštiečio kapaviete rūpinasi tik patys slavikiečiai, neturima ir jokio J. P. Lenktaičio artimojo kontakto. Jie svarstė, kad galbūt lėšų kapavietės sutvarkymui skirtų ir savivaldybė. Šiuo metu kraštiečio amžinojo poilsio vietą ženklina paminklinis akmuo, greta jo artimųjų kapavietė, kurią ženklina senas medinis kryžius ir antkapiai.

„Manau, užtektų kapą uždengti plokšte. O kaip tvarkyti greta esančią artimųjų kapavietę, pavasarį tarsimės su seniūnija, bendruomenės centro pirmininke Renata, kuri taip pat nuoširdžiai prisideda prižiūrint kraštiečio kapavietę“, – svarstė A. Kuncaitytė.

Kadangi šiais metais, kaip paminėjo I. Navlickienė, buvo skirtos lėšos ir atlikti knygnešio Martyno Sederevičiaus kapavietės priežiūros darbai Sudarge, teiraujamės rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Eglės Plančiūnienės apie galimybę rasti lėšų ir J. P. Lenktaičio kapavietės sutvarkymui Slavikuose.

„Savivaldybė neturi galimybių skirti lėšų privataus kapo sutvarkymui. Be to, tai nėra paveldo objektas. Manau, kad tai turėtų būti vietos bendruomenės rūpestėlis. Ten yra paminklas, reikia tiesiog kapą neapleisti, nuravėti ir gėlę kokią pasodinti. Neprižiūrimus kapus tvarko dar ir seniūnijos kapinių prižiūrėtojai. Sunku įvertinti ir to kraštiečio reikšmę. Kiekvienas kampelis turi įžymių kraštiečių, kurie tam kraštui kažką šviesaus nuveikę“, – svarstė E. Plančiūnienė.