Italija, Vatikanas, Šventoji Žemė – šios krikščionybei svarbios vietos neretai atsiduria kunigų atostogų maršrutuose. Tačiau jų kelionių pasirinkimai ir kur kas įvairesni: vieni renkasi „viskas įskaičiuota“ poilsį Turkijos kurortuose, kiti leidžiasi į žygius kalnuose, dar kiti kasmet sugrįžta prie Baltijos. Paprašyti papasakoti apie jau įgyvendintas ar dar tik planuojamas atostogas, Šakių rajono parapijose tarnaujantys klebonai atskleidė, kad poilsio receptų turi pačių įvairiausių.
Šiltuosius kraštus iškeitė į Palangą
Prasidėjus vasarai daugelyje darboviečių sulėtėja darbo tempas ar net išvis sustoja iki rudens. Bažnyčiai tai negalioja – šv. Mišios aukojamos kaip įprasta, teikiami visi dvasiniai patarnavimai. Palikti parapiją kunigas gali tik tuomet, kai atsiranda, kas jį pavaduoja ir pasirūpina tikinčiųjų sielovada.
Vis dėlto teisę į poilsį kunigams, kaip ir pasauliečiams, garantuoja įstatymai. Tik jų atveju tai ne Civilinis kodeksas, o Bažnyčios Kanonų teisės kodeksas. Jame dvasininkui garantuojamos vieno mėnesio per metus atostogos.
„Jeigu turi ne vieną, o dvi, tris parapijas, turi teisę ir į du mėnesius poilsio“, – paaiškina Kaimelio klebonas Zenonas Stepanauskas, pats talkinantis ir kitoms Šakių bei Jurbarko rajono parapijoms, tad užsitarnaujantis ir ilgesnį poilsį.
Klebonas be sąžinės graužimo kasmet išnaudoja abu jam priklausančius mėnesius. Tiesa, be savaitgalių, per kuriuos pats darbų įkarštis – Mišios, atlaidai, krikštynos, santuokos, metinės. Savaitės darbo dienomis jį pavaduoja Jurbarko klebonas, kai reikia, atvykstantis į laidotuves, pas ligonius, o šventadieniais tenka aukoti savą poilsį.
„Visi pervargstame, jei nepasirūpiname atostogomis, tik ir girdi – kunigui insultas, infarktas... Ir Jurbarko klebonas dirba be atostogų jau daugiau nei dešimt metų. Tas labai blogai“, – atsidūsta Z. Stepanauskas.
Vyskupija, remdamasi teisės aktais, pataria, kad kunigai naudotųsi atostogomis, jų nekauptų, nes darbas be jokio poilsio galiausiai nualina ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Kaimelio klebonas savo atostogas visada skelia į dvi dalis – ilsisi liepą ir rugsėjį. Anksčiau jis kasmet rinkdavosi poilsį užsienio kurortuose, vien Turkijoje yra lankęsis septynis kartus. Dabar šiltuosius kraštus jam atstoja Palanga. Čia, puikioje vietoje 800 metrų nuo jūros kranto, prieš dešimtmetį įsigijo namus. Pagrindinis užsiėmimas gimtajame pajūryje – kasdien nuvažiuoti dviračiu iki Klaipėdos ir atgal. Traukia ir maudynės. Išmokęs plaukti tik 48-erių, kai klebonijoje išsikasė baseiną, dabar jis ir audringoje jūroje jaučiasi drąsiai.
„Dvi parapijos, remontai, koplyčia... Daug darbų, dėl jų tenka ir hobius truputį mažinti. Dešimt metų laikiau keturis sportinius žirgus, jodinėjau su treneriais, dabar esu juos atidavęs draugui. Per sunku“, – sako Z. Stepanauskas ir prisipažįsta turintis ir daugiau pomėgių – augina balandžius, žvejoja.
Klebonas sutinka atskleisti ir finansinę atostogų pusę. Pasirodo, Kanonų teisės kodeksas atostoginių negarantuoja – tenka atsidėti pačiam.
„Nieko mes negaunam, gyvenam tik iš Mišių – ubagaudami, jei tiesiai šviesiai. Turiu labai taupyti. Vien pernai 15 tūkst. eurų sudėjau į Sudargą, pastačiau naujus vargonus. Ėmiau paskolą iš banko, dabar atidavinėju skolą iš aukų. 100 tūkst. ir net daugiau sudėta į bažnyčios remontą... Bet dabar esu susitvarkęs – smagu“, – džiaugiasi Z. Stepanauskas, kad ne tik ūkines problemas pavyksta išspręsti, bet sugeba susitaupyti ir atostogoms, nes jos, sako, šventas reikalas.
Pasyvus poilsis po Turkijos saule
Ilsėdamasis Lietuvoje Griškabūdžio klebonas Deividas Baumila formalumais neapsikrauna – susiranda, kas pavaduos darbo dienomis, o šventadieniais pats grįžta aukoti Mišių – atostogų prašymą vyskupui teikia tik vykdamas į užsienį.
„Su tais savaitgaliais sudėtinga. Kaimynai patys turi po dvi tris parapijas, nėra kaip prašyti. Tenka atsidaryti visą pažinčių sąrašą – ar iš kito dekanato, ar vienuolyne pasidomi, kas tuo metu laisvesnis“, – D. Baumilai tuo tenka rūpintis ne taip retai – kasmet su parapijos tikinčiaisiais vyksta į pasaulines jaunimo dienas, lydi piligrimų grupes, išsiruošia ir asmeninių atostogų.
Planuodamas atostogas klebonas dairosi pasyvaus poilsio pasiūlymų Turkijos viešbučiuose. Nauja aplinka, lėta dienų tėkmė, atitolę rūpesčiai leidžia visiškai atsipalaiduoti, atgauti jėgas. Ten jis mėgaujasi vienatve, galimybe pabūti su savo mintimis, o kartu ir visiška laisve, kai nereikia prie nieko derintis.
„Leidžiu sau išsimiegoti, išsitinginiauti, išsigulėti. Įsimetu kokias 3–5 knygas, tai būna intensyviausias skaitymo laikas per metus. Guli, džiaugiesi saule, skaitai – pailsini protą nuo darbų – ir nieko daugiau nereikia“, – dalindamasis maloniais prisiminimais, šypsosi D. Baumila.
Pažintinių kelionių poreikį klebonas patenkina aplankydamas Italijos šiaurėje, netoli Venecijos, jau ketvirtį amžiaus gyvenančią mamą. Iš Lietuvos keliauja automobiliu, keletą dienų pailsi, o tada abu tyrinėja istorijos, kultūros, gamtos paminklais turtingą kraštą.
„Tik taip atrodo, kad mes čia nieko neveikiame“, – juokiasi klebonas, tikindamas, kad tarnystė reikalauja didelio susikaupimo, atsidavimo, prisideda ir ūkiniai parapijų reikalai, tad „pavogti laiko sau“ – būtina.
Svajonių atostogos – be skubėjimo, su knyga
Kudirkos Naumiesčio klebonas Donatas Jasulaitis mintyse jau dėlioja šiųmetinių atostogų planus. Pirmiausia ilsėsis vikaras, šiam grįžus jis pats keliaus prie jūros. Klebonas džiaugiasi, kad dabar gali atostogauti kasmet, mat kol parapijoje dirbo vienas, rasti pavaduojantį kunigą būdavo sudėtinga.
„Dabar važiuoju tik į Palangą. Nemėgstu lakstymo, ilsiuosi ramiai. Kraudamasis daiktus kaskart sprendžiu galvosūkį – pasiimti vieną ar dvi rimtas knygas. Nueini prie jūros, nusimaudai, o tada skaitai kur nors parke“, – tokį poilsį D. Jasulaitis vadina svajonių atostogomis.
Kurorte jo vakarai užpildyti klasikine muzika – lankosi koncertuose Gintaro muziejuje, mėgaujasi po atviru dangumi atliekamais kūriniais. Romantiška aplinka, anot pašnekovo, leidžia dar jautriau išgyventi muziką.
Palangoje jis turi ir savo mėgstamus poilsio namus netoli jūros. Naktį girdisi bangų mūša, rytą vos keli žingsniai iki paplūdimio, ranka pasiekiamas Birutės parkas.
„Anksčiau rūpėdavo ir paekskursuoti, pamatyti, ko buvau nematęs, ne kartą esu buvęs Turkijoje. Bet vis vien kasmet pabūdavau ir Palangoje. Ten man geriausia“, – prisipažįsta D. Jasulaitis.
Italija įspūdinga ir vietos virtuve
Paluobiuose klebonaujantis ir Kazlų Rūdos savivaldybėje dar dvi parapijas aptarnaujantis Andrius Vaitkūnas daugiau nei penkių dienų atostogų niekada neištrūksta. Bet tai nereiškia, kad jis nesiilsi. Klebonas prisipažįsta esantis namisėda ir niekur geriau neišsimiegantis nei namuose.
Tačiau trumpam ištrūkti iš Paluobių jis stengiasi kasmet – ar spontaniškai į lietuvišką pajūrį, ar į tolimesnius kraštus, kai keliones tenka planuotis iš anksto. Prieš kelerius metus yra keliavęs su kolegomis kunigais po Italiją, su buvusiu Griškabūdžio klebonu Vytautu Mazirsku lankęsis Lurde.
„Man geriausias laikas – ruduo, rugsėjis. Nebūna taip karšta, ir minių jau tokių kaip vasarą nėra. Nuo žmonių pavargstu, todėl Lietuvoje renkuosi Nidą, Šventąją, kur truputį ramiau. Vien gulėjimas smėlyje atrodo beprasmiškai, man rūpi eiti eiti eiti – kuo daugiau pamatyti. Labiausiai nesuprantu, kai žmonės įsikuria viešbutyje ir giriasi: valgėme vieną kartą – nuo ryto iki vakaro“, – tingaus poilsio mėgėjus patraukia per dantį pašnekovas.
Dalindamasis įspūdžiais, patirtais Romoje, Vatikane, A. Vaitkūnas rekomenduoja į tuos kraštus nukeliauti kiekvienam. Viešėjęs ten tik tris dienas, svajoja sugrįžti ilgesniam laikui. Rūpi aplankyti katalikų tikėjimui svarbius objektus, pasėdėti vietos restoranėliuose užsisakius itališkos picos, ragaujant burnoje tirpstantį tiramisu ar garsiuosius itališkus ledus.
„Jei būtų daugiau norinčių, tikrai važiuočiau. Žinau, kad kunigai keliauja po vieną, bet man taip nesmagu. Norėtųsi dviese ar trise – dalintis įspūdžiais, patirti bendrystę“, – klebonas tikisi, kad pakeleivių šiai kelionei atsiras, galbūt net šį rudenį.
Ištikimas Romai
„Kartais vienas išvykstu į Romą, į tą amžiną meilės miestą. Kiekvienais metais vis geriau su juo susipažįstu“, – sako Sintautų klebonas Romas Budrevičius, išsiruošiantis čia kiekvieną gegužę arba ankstyvą rudenį.
Tradiciją jis puoselėja nuo pat kunigystės pradžios, taigi jau du dešimtmečius.
Romoje jis susitinka su Italijoje gyvenančiais draugais, bet labiau mėgsta įsilieti į šį miestą vaikščiodamas vienas. Kunigo pašaukimas kviečia patirti jį ne vien akimis, bet ir išgyventi širdimi.
„Įžengęs į Šv. Petro baziliką Vatikane ar Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką Romoje, tarsi prisilieti prie pačių krikščionybės šaknų. Tokiose vietose ypač stipriai pajunti, kad kaip katalikas esi gyvos Bažnyčios ir pasaulinės krikščionių bendruomenės dalis. Vatikanas man – pagrindinis sutvirtinimo taškas, kaip ir pati Roma“, – tikina R. Budrevičius.
Tačiau būdamas ištikimas Romai, jis randa laiko ir kitokioms kelionėms, ypač – kalnų žygiams. Pasauliu iš aukštai jis yra grožėjęsis Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, daug keliavęs po šias šalis automobiliu.
Bronius iš Veršių:
