Asta GVILDIENĖ

Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su antrąją kadenciją rajono taryboje dirbančia Aurelija Maksvytiene.

Nuotr. Kiekviena gyvenimo akimirka besidžiaugianti A.Maksvytienė sako, kad geriau turėti šimtą draugų, nei šimtą litų.

Ar dirbant taryboje antrą kadenciją nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?

Manau, darbas taryboje pasikeitė. Pasijautė didesnis įsigilinimas į posėdžių medžiagą, į rajono gyventojų problemas, į galimus sprendimų variantus. Pirmoje kadencijoje darbas taryboje man buvo lyg naujas darbas, o antroje kadencijoje jis jau iki skausmo žinomas. Iš tiesų, ši rajono taryba aktyvesnė.  Praėjusiųjų metų darbą vertinu gerai.

 
Ar tarybai reikalinga opozicija?

Opozicija, be abejo, yra reikalinga. Ji iškelia tokių klausimų, kurie priverčia pamąstyti. Tenka gerokai pasukti galvą: pritarti ar nepritarti, palaikyti ar nepalaikyti. Drumsdama nusistovėjusį vandenį, opozicija sukelia ne tik daugiau šurmulio ir netikėtų staigmenų, bet ir priverčia labiau įsigilinti į vieną ar kitą problemą.

Taip. Be abejo, galioja. Nors yra atsižvelgiama ir į vieno tarybos nario nuomonę, paprašymus ir nesutikimus, tačiau grupė žmonių gali daugiau. Tai nėra kažkoks laukinis bandos jausmas, o tiesiog kiekvieno tarybos nario apsisprendimas ir noras padėti savo krašto žmonėms. Tam neturėtų daryti įtakos priklausymas vienai ar kitai partijai, nes tai kiekvieno tarybos nario sąžinės reikalas.  

Tarybos posėdžiuose sprendžiamų klausimų, rūpesčių ir problemų kiekis rajone ne mažėja, o daugėja. Dabar posėdžiaujame jau ne vieną, o du kartus per mėnesį. Tenka dirbti daugiau. Manau, tarybos narių skaičiaus nereikėtų mažinti, nes atsirastų kai kurių problemų išdiskutuojant klausimus  komitetuose. Jei juose liktų po du – tris žmones, koks būtų balsavimas. Be to, Lietuvos Seimas taip pat nemažina savo narių skaičiaus.

Kol nepasikeis žmonių mąstymas, kol jie bus pasyvūs darbe ir gyvenime, tol niekas Lietuvoje nepasikeis. Lauks pašalpos iš valstybės ir nieko nenorės daryti. Tarybiniais laikais visiems buvo užtikrinta teisė į darbą, viskas buvo apgalvota ir dirbo visi, net mėgėjai išgerti, o dabar kiekvienas turi pats pagalvoti, kaip verstis, kaip susirasti darbą, ką dirbti. Jaunimas jau mąsto kitaip –  nelaukia pašalpos, o geriau išvažiuoja užsidirbti į užsienį. Atidirbti už pašalpas ateina tik penki – šeši seniūnijos gyventojai, o kitiems reikia dyko pinigo. Užsiauginom tinginių kartą, kurie nieko negalvoja, o tik ima pašalpas, kurių užtenka vienai – dviem savaitėms. Todėl, manau, reikėtų apgalvoti, kiek duoti ir kam duoti. Po nelaimės nepasiturinčioms, daugiavaikėms šeimoms ar pensinio amžiaus žmonėms reikėtų skirti didesnę paramą – jiems reikia labiau pagelbėti nei tiems, kurie tikrai gyvena pasiturinčiai ir ras pinigų atsitiesti.

Manau, daugiausiai aplinkui abejingumo. Kasdien susiduriu su žmonėmis, kurie nežino, ar eiti, ar neiti į darbą, kažkuo užsiimti ar pratingėti. Niekas jų nejaudina, nieko jie nenori. Aišku, daug ir negatyvo, kuris tiesiog veda prie depresijų ir savižudybių. Ne visi žmonės supranta, kad žvelgdami į rytojų su optimizmu susikurs sau gražesnę ateitį. Jei verksi, kad viskas blogai, tai ir bus viskas tik blogai. Jei būsi piktas - kenksi tik sau ir aplinkiniams. Žmonėms trūksta supratimo. Šiandien reikia išmokti dirbti ir užsidirbti...

Aš, be abejo, į gyvenimą žiūriu su optimizmu, noru gyventi ir dirbti. Stengiuosi gyventi čia ir dabar, džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Smagu, kai galiu padėti kitiems. Ir ne tik saviems, bet ir kitiems seniūnijos žmonėms. Mano gyvenimo kredo: „Geriau turėti šimtą draugų, nei šimtą litų...“