Asta GVILDIENĖ

Iš karto po Naujųjų sutiktuvių Šakių vaikų globos namų auklėtiniai ir vėl sulaukė, jau savais čia tapusių, savanorių iš Vokietijos. Johannes Kunze ir jo komanda trejetą dienų įrenginėjo būsimas vandens šildymo patalpas.

Nuotr. Savanoriai iš Vokietijos  (iš kairės į dešinę antroje eilėje) Mike Werler, Jochen Drechsel, Jonas Kunze, Nils ir Anne Műller, (iš kairės į dešinę pirmoje eilėje) Johannes Kunze ir Ray Mende šiais metais planuoja paleisti saulės baterijų sistemą.

Į Šakių vaikų globos namus nuo 1996 metų Johannes Kunze atvyksta kasmet po penketą ir daugiau kartų. Jis tikina, kad jokių nepatogumų tai nesudaro. „Kai pasitiki Dievu viskas vyksta tarsi savaime, - teigė J.Kunze. – Žmonės aukoja su džiaugsmu ir pasitikėjimu, nes žino, kad rėmėjų ieškome ne sau, o Šakių rajono vaikams ir jų gerovei, nes tiki, kad kiekvienas paaukotas euras, vaikiškas rūbas ar cemento maišas pasieks vaikus Lietuvoje. Kartais, kai ieškant rėmėjų tave išmeta pro duris, nereikia bijoti įlipti pro langą...“
Pasak savanorių iš Vokietijos, pinigų sumą, kurią suaukoja žmonės, būtų nelengva įvardinti. Be to, jos ir nesistengiama skaičiuoti. „Mes tiesiog dirbame su meile ir tikėjimu, stengdamiesi pasidalyti Dievo meile ir malone, o Ji, mano nuomone, yra neįkainojama, - kalbėjo J.Kunze. - Žinoma, kiekviena pagalbos Šakių vaikams akcija turi aiškius skaičius ir per 17 metų šie skaičiai susidaro nemaži. Vien mūsų kelionės, kai dažnai atvykstame su dviem - keturiomis mašinomis, prikrautomis statybinių medžiagų, sudarytų gana solidžią sumą.“

 
2013 metais planuojama paleisti saulės baterijų sistemą Šakių vaikų globos namų vandens šildymui. Tai pagrindinė savanorių užduotis. Jiems taip pat rūpi, kad laiku būtų pradėta naujųjų globos namų statyba, kuriems J.Kunze ir jo komanda turi savų idėjų ir pamąstymų. Savanoriai per tiek metų savo darbais įrodė, kad padeda vaikams iš meilės, o ne dėl įvertinimo. „Kai atlikę darbus, dažniausiai naktį, išvykstame atgal į Vokietiją ir matome atsikėlusius mus išlydėti vaikus, sakančius „ačiū“ ir atsisveikinant dažnai braukiančius ašarą, manome, kad tai pats didžiausias mūsų darbo įvertinimas, - vienbalsiai tvirtino jie. - Viskas yra Dievo rankose. Jei Dievas leis ir panorės, mes čia dar padirbėsime.“