Atgimstančios alternatyvios gyvulininkystės rūšys rajone randa savo nišą. Vis daugėja avių ir kitų retesnių gyvūnų augintojų, tačiau ožkos pas mus kol kas auginamos rečiau. Ožkų augintojai neskatinami ir Europos Sąjungos paramomis.

 

 

Ožkų augintojai teigia, kad ožkos – labai protingi gyvūnai, kurie gali duoti peno ne tik kūnui, bet ir dvasiai. Tačiau norinčių iš jų užsidirbti rasti sunku. Kol Antanas iš Lekėčių jau mėnesį nesėkmingai bando parduoti dvi ožkytes, Kiduliuose įsikūrusioje sodyboje ožiukai tampa vaikų žaidimų draugais atvykstantiems lankytojams.

Nuo seno ožkas auginantis namų tikslams Antanas iš Lekėčių pasakoja, kad norinčių degustuoti ožkos pieną yra, tačiau turėti šį gyvūną susivilioja mažai kas. „Jau daugiau kaip mėnesį pardavinėju ožkytes ir nieko. Dėjau skelbimą, paskambino gal penki žmonės, pasakė, kad įdomu, pagalvos, atvažiuos apsižiūrėti, tačiau taip jų ir nesulaukiau. Susidomėjimo ožkomis nėra“,- konstatuoja vyriškis, kuris pats pjauti ožkų negali ir vadina jas tiesiog Dievo gyvūnėliais. Nepasisekus parduoti už norimą sumą, lekėtiškis ketina už simbolinę kainą perleisti ožkytes pažįstamai moteriai. Antanas pastebėjo, kad ožkos pienas rinkoje turi vertę, tačiau mūsų rajone kol kas jo bumo nėra. „Pas mane atvažiuodavo vyras iš Kauno, išgerdavo litrą pieno ryte ir važiuodavo atgal. Prie klinikų už stiklinę ožkos pieno moteriškės prašo po 4 litus. Tai jau tikras apiplėšimas,- mano vyras. – „Maximoje“ parduoda puslitrį 2,5 proc. riebumo pieno, tačiau ožkos pienas riebesnis, tai akivaizdu, kad ir čia nesąžininga prekyba, nes jis skiestas.“

Pats verstis ožkų pieno produkcija Antanas neketina: „Visko jau užtenka mums, kiek sau pieno pasimelžiame ir gana. Daugiau nėra tikslo.“ Anot jo, ožkų sūris turi antibakterinių savybių ir nepakitęs gali stovėti iki dviejų mėnesių. Pasakojama, kad žmonės, gėrę pieną, alergiją išsigydydavę per savaitę. Ožkos išlaikymas daug paprastesnis negu karvės, taigi potencialiai šis gyvūnas galėtų patraukti augintojų dėmesį, juo labiau, kad Vakarų Europoje ožkos sūris laikomas delikatesu ir turi savo kainą.

Tokių ožkų augintojų kaip Antanas, kuriems šis gyvūnas tarnauja asmeninėms reikmėms, rajone yra, tačiau didesnių ūkių visoje Lietuvoje nedaug. Nedidelę ožkų produktų pasiūlą lemia ir tai, kad Europos Sąjungos paramos šia gyvulininkystės šaka besiverčiantieji praktiškai negauna. Norint gauti paramą iš ES fondų, sudėtinga pritaikyti jai tinkamą priemonę, tad šeimininkai, norintys plėsti ūkį, jo turi tenkintis tradicinėmis verslo paskolomis.

Tol, kol vieni baiminasi ožkas pjauti, kiti verčiasi mėsine ožkininkyste. Šakių Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojas Stasys Juozulynas teigia, kad rugpjūčio pirmos dienos duomenimis, rajone yra užregistruotos 188 ožkos, dauguma jų pieninių, kitos - „Bauer“ veislės mėsinės ožkos.

Kukarskėje, ekologinėje Ingos ir Sauliaus Navlickų sodyboje, įsikūrusi „Ožiukų mokykla“ pirmiausiai orientuojasi į lavinamąsias edukacines programas, skirtas vaikams. Per dieną viena ožka duoda tris litrus pieno, jį šeimininkai naudoja savo reikmėms, gaminius duoda degustuoti svečiams. „Ožiukų mokykloje“ rengiamos edukacines programėles, žiemą vaikai mokomi velti, vasarą – pažinti ir naudoti vaistažoles ir kt. Veiklų visada atsiranda naujų, jos derinamos prie atvykstančių asmenų ar grupės poreikių. Užsiėmimas žmogui kainuoja 5 lt.

Ožkų auginimas tokiems tikslams pasiteisina.  „Žinau, kad vaikams patinka ožiukai ir ožiukams patinka vaikai,“- sako sodybos šeimininkė I. Navlickienė. Ji atskleidė, kad šiais gyvūnais labiausiai domisi ne mūsų rajono, bet miesto gyventojai: „Daugiau atvažiuoja kauniečių, klaipėdiečių. Rajoninėje spaudoje reklamos nepasirodė labai efektyvios.“

Dieną besidarbuojančios Šakių savivaldybėje, o ankstyvais rytais ir po darbo sodybą prižiūrinčios moters akys spindi: ji neslepia, kad ši veikla teikia didžiausią atgaivą. Apie ožkas I. Navlickienė pasakoja daug, nes jų charakteris labai įdomus. „Ko ožka nenori – niekada nepriversi daryti. Jos labai užsispyrusios, bailios ir žaismingos. Pastatėme seną „Opelį“ jų aptvare, tai jos įsigudrino užsilipti ant viršaus per automobilio priekį ir nučiuožti užpakaliniu langu. Atrakcionas. Daug čia visokių dalykų yra buvę, kalnų ožkos ypač mėgsta laipioti, reikėtų daugiau įrengti laipynių, nes visur, kur tik įmanoma, lipa. “

I. Navlickeinė teigia, kad priima visus norinčius, atvykstančių vaikų amžius nesvarbus, tiesiog svarbu, kad vaikas jau domėtųsi jį supančia aplinka: „Tėvai gali vaiką ir už rankelės atsivesti. Norisi, kad tėvai kartu praleistų laiką su savo vaikais, kuriems tenka mažokai dėmesio per skubėjimus, darbus. Kartu pasibūtų, pasikalbėtų, pamatytų, kuo vaikai domisi. Galbūt tėvai supras, kad jų vaikui gamta daro teigiamą įtaką, gal paieškos galimybių, kaip padaryti, kad vaikas dažniau pabūtų kaime, su gyvūnais. Kai kažkuo domisi, vaikas tampa visai kitoks, jis labiau atsiveria, mažiau savo „ožiukus“ rodo. Norint, kad vaikas nemaištautų, reikia kažką jam ir duoti.“

 „Ekologija, gamtos tausojimas – man yra labai artima, nes pati esu baigusi ekologiją. Mes su vyru pasirinkome tokį gyvenimo būdą pirmiausiai dėl to, kad norime, jog mūsų vaikai augtų arti gamtos, jaustų ryšį su gyvūnais, su juos supančia aplinka. Nors gyvename kaimiškame rajone, pas mus vis daugiau atsiranda žmonių, atsisakančių gyvūnų. Aš pati, asmeniškai, neįsivaizduoju, kaip galima be jų užaugti ir auginti vaikus. Juk gyvūnų stebėjimas, rūpinimasis jais yra neįkainojama patirtis, kuri labai keičia vaiką ir jo vaikystę“,- mano I. Navlickienė.