2025 metų rugpjūčio 20-osios vakarą, likus maždaug pusvalandžiui iki devynių, Budapešte Dunojaus krantinės jau šurmuliavo nuo žmonių gausos. Žiūrovai stovėjo petys į petį ruože nuo Petőfi tilto iki pat Margaritos salos pietinio rago – kelis kilometrus abiejuose upės krantuose nusidriekė viena nepertraukiama minios siena. Kai lygiai devintą iš pirmosios baržos iššovė ir maždaug trijų šimtų metrų aukštyje virš upės sprogo pirmasis fejerverkas, viskas akimirkai nutilo. O tuomet atvilnijo garsas: jis vienu metu atsimušė ir į vandens paviršių, ir į didingą Parlamento fasadą, palydėtas tokio kolektyvinio minios atodūsio, kurį, atrodė, galėjai išgirsti net ant Gelerto kalno. Budapešto rugpjūčio 20-osios fejerverkai, skirti Šventojo Stepono dienai ir Vengrijos valstybingumo tūkstantmečiui paminėti, jau seniai išaugo paprasto šventinio šou marškinius. Dabar tai greičiau primena didžiausias pirotechnikos pasirodymas, kokį kasmet išvysta Europos žemynas, o 2025-aisiais organizatoriai šią kartelę užkėlė dar aukščiau nei bet kada anksčiau.
Pati statistika kalba už save. Per pusvalandį trunkantį reginį į dangų paleista per 45 000 atskirų pirotechnikos užtaisų iš maždaug 500 taškų, išsibarsčiusių kone penkių kilometrų atkarpoje. Devynios upėje inkaruotos baržos tapo pagrindinėmis platformomis galingiems, net į 300 metrų aukštį kylantiems šūviams. Tarp jų laviravo 65 mažesni pontonai, kurių žemesni, šimto metrų ribos nesiekiantys efektai krantinėje stovintiems žiūrovams kūrė tiesiog virš vandens plevenančio ugnies kilimo įspūdį. Į šį šviesų šou kaip aktyvios paleidimo aikštelės buvo integruoti ir trys tiltai – Laisvės, Elžbietos bei Margaritos. Būtent šis sprendimas paversti tiltus ne tik stebėjimo, bet ir veiksmo vietomis Budapešto fejerverkus išskiria iš visų kitų Europos renginių. Krantinėje stovintis žmogus mato sprogimą virš savęs, o nuleidęs akis – jo atspindį po tiltu. Šis dvigubas efektas sukuria tokį gylio ir erdvės pojūtį, kurio joks sausumoje organizuojamas šou tiesiog fiziškai negali atkartoti.
Būtent vandens vaidmuo išlieka tuo elementu, apie kurį dar ilgai po renginio netyla kalbos. Tą vakarą Dunojus virsta milžinišku veidrodžiu, atkartojančiu kiekvieną danguje pražydusį sprogimą, ir pirotechnikai šią upės savybę išnaudoja itin meistriškai. Žemi efektai nuo pontonų, ypač kibirkščių fontanai bei vadinamoji graikų ugnis, suprojektuoti taip, kad jų liepsnos beveik liestų vandenį. Kai tikra ugnis susilieja su savo pačios atspindžiu, iš tolo atrodo, lyg iš pačios upės kiltų vientisas liepsnos stulpas. Kelerius metus iš eilės už šou vizualiką atsakinga ir Monrealio tarptautiniame fejerverkų konkurse laurus nuskynusi pirotechnikė Anikó Seres ne kartą pabrėžė, jog Dunojus čia atlieka ne pasyvaus fono, o aktyvaus dalyvio vaidmenį. Visa choreografija kruopščiai dėliojama apskaičiuojant vandens atspindžio kampus iš pačių įvairiausių stebėjimo taškų abiejuose upės krantuose.
Iš tiesų, būtent choreografijos sudėtingumas paverčia šį reginį techniškai sunkiausiai įgyvendinamu visoje Europoje. Sinchronizuoti šūvius iš vienos aikštelės yra viena, tačiau suderinti juos iš devynių baržų, 65 pontonų ir trijų tiltų penkių kilometrų ruože – visai kitas iššūkių lygmuo, ypač kai inkaruotos baržos vis tiek bent minimaliai siūbuoja pasiduodamos srovei. Techniniam planavimui pasitelkiama dvidešimties žmonių komanda, montavimo ir paleidimo darbus atlieka septyniasdešimt patyrusių pirotechnikų, o dar apie šimtą darbininkų pluša surinkdami bei pozicionuodami plūduriuojančias konstrukcijas. Šis milžiniškas mechanizmas užsikuria likus geram pusmečiui iki šventės, o pats fizinis montavimas vietoje trunka dvidešimt vieną dieną. 2025 metų meninę koncepciją sukūrė Árpádas Iványi ir Barnabásas Réti, originalią muziką parašė Norbertas Elekas. Visus šiuos elementus sujungė šešių dalių pasakojimas apie Vengrijos istoriją, kurį įtaigiai įgarsino aktorius Zsoltas Körtvélyessy, įkūnijęs seno piemens balsą.
Tuomet metais įspūdingą pirotechniką papildė ir 1300 dronų, danguje piešusių istorinius Vengrijos simbolius – nuo mitologinio paukščio Turulo iki Šventojo Stepono karūnos. Dronų pasirodymas vyko lygiagrečiai su fejerverkais, o tai reiškė dar vieną sudėtingą sinchronizacijos sluoksnį: viską reikėjo sekundžių tikslumu suderinti su muzika, pasakojimu ir pirotechnikos šūviais. Tuo pat metu ant Parlamento pastato, Nacionalinės galerijos bei Gelerto kalno atgijo šviesų projekcijos. Šis ugnies, šviesos, dronų ir garso ansamblis sukūrė ne tradicinį fejerverkų šou, kokį esame įpratę matyti, o veikiau tikrą daugiasluoksnį istorinį spektaklį.
Gamta yra bene vienintelė jėga, galinti sustabdyti tokio masto operaciją, ir Budapešto pirotechnikai tą puikiai žino iš patirties. Dar 2022 metais dėl audros prognozės šou teko atidėti savaitei. Nors stichija taip ir nepasirodė, šis sprendimas sukėlė didžiulį politinį skandalą, pasibaigusį Vengrijos meteorologijos tarnybos vadovų atleidimu. O štai 2024-aisiais audra užklupo pačio renginio metu, todėl fejerverkus teko pavėlinti valanda – nuo devynių iki dešimtos vakaro, kol šimtai tūkstančių žiūrovų krantinėse kantriai mirko lietuje. Tai su vandeniu susijusios pirotechnikos realybė: ant vandens siūbuojančios baržos ir pontonai yra nepalyginamai jautresni vėjui bei bangoms nei stabilios sausumos aikštelės. Šis pažeidžiamumas – tiesiog kaina, kurią miestas sumoka už tą unikalų, atspindžiais žaidžiantį vandens efektą.
2025 metų reginiui valstybė atseikėjo apie 10,6 milijono eurų – didžiausią sumą istorijoje (nors kai kurie šaltiniai teigia, jog įskaičiavus visą šventinę infrastruktūrą, biudžetas buvo dar didesnis). Vengrijoje tokios išlaidos sulaukia aštrios kritikos: apklausos rodo, kad net du trečdaliai gyventojų šiuos pinigus mieliau matytų panaudotus kitur. Visgi neįmanoma paneigti, kad šou į sostinės širdį pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų, sausakimšai užpildo viešbučius bei restoranus ir išlieka vienu galingiausių turizmo magnetų šalyje. Žiūrovų logistika tampa atskira, sudėtinga operacija. Centriniai tiltai uždaromi nuo maždaug šeštos vakaro iki pat vidurnakčio, tramvajų maršrutai palei krantinę nukreipiami kitur, o miesto centras tiesiog sustingsta kelioms valandoms, leisdamas miniai ramiai žiūrėti į dangų. Paprastai laisvai zujantys kruiziniai laivai renginio metu privalo stovėti prisišvartavę paskirtose prieplaukose. Bilietai į tokius fejerverkų kruizus 2025 metais buvo iššluoti dar likus kelioms savaitėms, o jų kainos, priklausomai nuo to, ar įskaičiuotas tik gėrimas, ar pilna vakarienė su gyva muzika, svyravo nuo 70 iki 250 eurų. Ši tradicija gyvuoja nuo pat 1927 metų, kai fejerverkai pirmą kartą tapo oficialios valstybinės šventės dalimi. Nuo tada, išskyrus karo metus ir 2020-ųjų pandemiją, rugpjūčio 20-osios vakarą Dunojaus dangus visada nušvinta ugnimi.
Pirotechnikų akimis, Budapešto rugpjūčio 20-oji yra ir didžiausias profesinis iššūkis, ir pati labiausiai prestižinė scena vienu metu. Penkių kilometrų upės atkarpa virsta atvira aikštele, kur šimtai paleidimo taškų banguoja ant judančių platformų, viskas idealiai sinchronizuojama su muzika ir naratyvu, dangų raižo dronai, o pastatus dažo šviesos projekcijos. Ir visa tai sutelpa į intensyvų pusvalandį, stebint tokiai miniai žmonių, kurios dydį sunku net tiksliai apskaičiuoti. Stebint 2025-ųjų šou įrašą, tas momentas, kai vienu metu ugnimi pliūptelėjo visos devynios baržos, o Dunojus akimirkai nubalo nuo atspindžių, paliko žodžiais nenusakomą įspūdį. Tai ne šiaip vizualus potyris – tai vaizdas, kurį padvigubina vanduo, o tas padvigubinimas visiškai pakeičia žaidimo taisykles.
d-0090
Arūnas iš Ringaudų:
