Plokščiuose gyvenančią istorijos mokytoją bei gidę, gerai žinančią savo miestelio istoriją ir ja besidalijančia su miestelio turistais ir svečiais Gražiną Kazarian kalbiname ne tik apie Plokščius, bet ir apie pomėgius, svajones, prisimename neseniai prabėgusią asmeninę sukaktį.

Su G. Kazarian susitinkame Mokytojų dienos išvakarėse jos dabartinėje darbovietėje – Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Plokščių skyriuje, muziejuje, kuriame itin tinka kalbėtis ir apie šio krašto istoriją, prie kurios puoselėjimo žymiai prisidėjo ir Gražina. Pašnekovė sako, kad muziejus įkurtas 1979 m., bet eksponatai pradėti kaupti žymiai anksčiau. Muziejaus įkūrėja buvo ilgametė mokyklos istorijos mokytoja Aldona Isevičienė, o Gražina muziejuje sukasi nuo 1993-iųjų.
Pokalbio pradžioje teiraujamės, kokie keliai atvedė į Plokščius.

„Esu kilusi iš Voniškių kaimo, Plokščiuose mokyklą baigiau. Galbūt labiau traukė humanitariniai dalykai, svajojau būti tyrinėtoja, keliautoja, gal net geologe. Stojau į mediciną, neįstojau, kitais metais pasirinkau Pedagoginiame institute istoriją. Dirbti Plokščiuose pradėjau ne iš karto, dar nebaigusi studijų ištekėjau. Išvažiavau gyventi į Armėniją. Armėnijoje septynerius metus dirbau rusų kalbos mokytoja“, – prisimena G. Kazarian.

Kai grįžo į Lietuvą, sulaukusi direktorės Nijolės Bitinienės kvietimo, pradėjo dirbti Plokščių mokykloje ir tebedirba iki šiol.

G. Kazarian išties ypatingas Plokščiams žmogus. Ji pasakoja, kaip susidomėjo Plokščių istorija.

„Plokščius atradau atsitiktinai. Neįstojau į universitetą, tai dirbau Šakių elektros tinkluose, vaikščiojau ir numeravau atramas. Apie Šventaduobę besimokydama mokykloje nebuvau girdėjusi. Žiūriu – lurdas, šaltinis, aplinkui auga eglės. Pasirodė tarsi kažkokia pagoniška šventykla, bet žiūriu – kryžius yra. Mane taip ta vieta nustebino, paragavau to vandens, nuostabiai skanus“, – prisimena pašnekovė.

Plokščių pažintinio tako idėja taip pat kilo G. Kazarian. Moteris pasakoja, kad ši idėja kilo 1993 m., kai atgimė Plokščių miestelio draugystė su Suomija, buvo rengiami tarptautiniai moksliniai seminarai, konferencijos, vienai tokių progų ji gavusi užduotį ir parengė svečiams maršrutą, kuris prasideda nuo Petro Kriaučiūno sodybos vietos, tęsiasi iki Plokščių dvaro, varpininko Vinco Kudirkos akmens, Šventaduobės, Plokščių piliakalnio, Vaiguvos upės-gatvės.

„Per laiką tą taką papildė Zigmo Sederevičiaus skulptūros, pati upė-gatvė taip pat keitėsi: buvo su purvina pakrante, vietoj tako žmonės lentą pasimesdavo, kad per purvyną pereitų. Dabar iš Europos Sąjungos lėšų padarytas puikus takas. Atsirado ir lauko galerija. Ir aš sužinojau, kad čia gyveno populiarios dainos „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“ autorius “, – istorijos puslapius varto Gražina.

Smalsu, ar atvykusiam turistui G. Kazarian turi parodyti Plokščiuose dar kažkokių perliukų. Gražina šypsosi – ji visuomet rodo ir Plokščių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, kuri, anot pašnekovės, yra aprašyta pasaulinėje literatūroje.

„Maila Talvio ateidavo su Kriaučiūniene į bažnyčią ir paskui labai gražiai aprašo, kaip atrodo bažnyčia iš vidaus, kaip atrodo čia valstiečiai susirinkę. Aprašo, ką mato nuo bažnyčios kalno. Neseniai pati bažnyčioje atradau, kad aukštai palubėje einantis karnizas ne iš medžio išpjaustytas, bet ištapyti tarsi 3D stiliumi. Dar vienas topas, kad pagrindinis Plokščių bažnyčios varpas gali būti antras pagal senumą Lietuvoje. Ant jo yra išlieta data – 1573-ieji metai. Ir dar žinau tokių istorinių pletkų, kurių nenoriu kol kas viešinti, – šypsosi Gražina. – Atrasti Plokščiuose vis dar yra ką. Filatelistas Juozas Urbonas padovanojo nuotrauką, tai vargau, bet išsiaiškinau, kad Vytauto Didžiojo paveikslo kelionės po Lietuvą metu kunigaikščio paveikslas bei Raportų knyga buvo atvežti ir į Plokščius.“

G. Kazarian yra jauniausia iš septynių vaikų šeimos, tėvai Punsko lietuviai, kuriems prieš pat Antrąjį pasaulinį karą teko atvykti gyventi į Plokščių sen. Voniškių kaimą, kai vyko piliečių apsikeitimas.

„Mano vaikystė buvo, kai pramogų mažai, darbų daug. Mano tėtis turėjo nagingas rankas, jo giminėje vyrai buvo staliai ir kalviai. Tačiau kolūkiniais laikais negalėjo tuo užsiimti ir turėti savo verslą bei gyventi kitaip. Šiandien labai vertinu senelio pagarbą mokslui, vaikai turėjo mokytis ne tik kažkokio amato. Mano tėtei buvo samdomas muzikos mokytojas, kad išmokytų groti smuiku“, – pasakoja G. Kazarian.

Neseniai Gražina minėjo 65-erių metų sukaktį. Trijų sūnų mama ir šešių anūkių močiutė šiandien šypsosi prisipažindama, kad turi ir daugiau pomėgių – mėgsta keliauti, dažnai važiuoja pas sūnų į Švediją ir į kitas Skandinavijos šalis.

„Mėgstu dar kapoti malkas. Pati susikapoju. Vis pajuokauju, kad yra trys geriausi treniruokliai – kirvis, dalgis ir kauptukas. Tai naudoju visus, – šypsosi Gražina pridurdama, kad gyvena reve, „nei pakalnėj, nei ant kalno, tai tenka ir su dalgiu žolę papjauti“.

Optimizmo nestokojančios Gražinos teiraujamės, iš kur jo semiasi.

„Kol gyveni, turi gyventi, džiaugtis. Tik nustoji džiaugtis – belieka sėdėti ant suolelio ir, kaip Markesas sakė, laukti, kada pro šalį neš mano grabą. Esu šeimoje jauniausia ir vyriausiai sesei eina 79-ti metai, o ji ūkininkauja, rašo projektus, keliauja po užsienį pasisemti gerosios patirties – tai aš negaliu, būdama už ją jaunesnė, pavargti, – sako G. Kazarian. – Šiandien mane viskas džiugina. Saulė šviečia, taikoje gyvename, ačiū Dievui – pavalgę ir apsirengę.“

Pilna dar ji ir svajonių – galvoje jau kirba mintis parengti senovinės technikos fotografijų parodą.

„Dar norėčiau, kad  Plokščiuose įamžintume žydų atminimą“, – sako G. Kazarian.

Pokalbio pabaigoje mokytoja atskleidžia, kad gavo pasiūlymą Šakių TAU tapti Istorijos fakulteto dekane ir vesti užsiėmimus.