Asta GVILDIENĖ

Mokslo metų pradžioje į Lukšių Vinco Grybo gimnazijos bendruomenę nelauktai įsiliejusi amerikietė Shey Laws, savo spindinčiomis akimis ir užburiančia šypsena iš karto papirko ir vaikus, ir mokytojus. Gimnazijos ir visų rajono bendrojo lavinimo mokyklų istorijoje tai pirmas atvejis, kai moksleivius anglų kalbos mokė amerikietė mokytoja, kuri mielai užsiėmė ir savanoriška veikla. Baigiantis Shey Laws savanorystei Lietuvoje, kalbiname ją apie čia prabėgusius metus.

Nuotr. Kalbantis su Shey Laws negali nesižavėti jos paprastumu, užburiančia šypsena ir nesuvaidintomis emocijomis. Rodos, ant kaktos parašyta – amerikietė.

Ar išsipildė jūsų lūkesčiai atvykus į Lietuvą?

Prieš atvykdama čia neturėjau jokių didelių vilčių. Tiesiog norėjau susipažinti su nauja kultūra, naujais žmonėmis, padirbėti jūsų švietimo įstaigoje. Pirmasis įspūdis pranoko visus mano lūkesčius – nustebino žmonių nuoširdumas, dėmesys, draugiškumas. Čia suradau daug draugų, su kuriais norėčiau palaikyti ryšius visą likusį gyvenimą. Pirmas labai geras ir šiltas įspūdis apie Lietuvą ir jos žmones per metus nepasikeitė. Kad geriau juos suprasčiau, galėčiau lengviau bendrauti ir tapti tos šalies, į kurią atvykau dalimi, važinėjau į Kauną mokytis lietuvių kalbos. Man sekėsi sunkiai - jūsų kalba yra labai sudėtinga.

 
Jei reikėtų dar kartą rinktis, ar ir vėl pasirinktumėte Lietuvą?

Taip. Rinkčiausi tik Lietuvą ir, manau, kad vienerių metų tikrai per mažai, kad ją būtų galima geriau pažinti. Čia gyvena labai šilti ir draugiški žmonės, su kuriais aš noriu bendrauti ir grįžusi į savo šalį. Tikiuosi dar ne kartą atvykti į Lietuvą aplankyti savo draugų.

Mokinių turėjau labai daug ir įvairių. Nuo mažiausių, vos pradėjusių pažinti anglų kalbos žodžius, iki didelių, kurie jau mokėjo kalbėti angliškai ir man labiau atsiskleidė kaip asmenybės. Iš pradžių jie buvo labai nedrąsūs ir bijojo kalbėti, o dabar mes jau atvirai bendraujame. Tegul kartais ir netaisyklingai žodžius taria, bet drąsiai išsako savo  nuomonę. Vaikai visur yra vaikai - ir Amerikoje, ir Lietuvoje jie tokie patys. Vieni nori mokytis, kiti pritingi. Galbūt turi tik skirtingas patirtis ir gyvena skirtingose šalyse.

Buvo daug tokių įspūdžių, įvykių ir situacijų, kurių nepamiršiu visą savo gyvenimą, tačiau labiausiai mane sujaudino tai, kad aš Rasitos Grincevičienės šeimoje, kurioje gyvenau visus šiuos metus, tapau jos dalimi. Mes kartu leidome savaitgalius, važiavome slidinėti, šventėme šventes. Taip pat labai artimai bendravau su kolegės Irmos Martinaitienės šeima. Mane čia dažnai kviesdavo į svečius, mes daug laiko praleidom kartu. Labai susidraugavau su Irmos sūnumi, kuris mane vadino ne vardu, o tiesiog amerikiete.   

Po darbo grįžusi į Šakius, norėjau susirasti daugiau širdžiai mielos ir visuomenei naudingos veiklos, todėl, kai sužinojau, kad čia yra Vaikų globos namai, nusprendžiau juose padirbėti savanore. Nuo sausio mėnesio kartą per savaitę susitikdavau su vaikais pažaisti, padėti paruošti anglų kalbos namų darbus. Tai buvo galimybė pabendrauti ne mokykloje, o ramioje namų aplinkoje, kur nereikia rašyti pažymių ir vesti pamokų. Man labai patinka ten lankytis. Džiaugiuosi, kad galėjau juos pažinti.

Manau, kad Lietuvoje žmonės elgiasi taip pat, kaip aš, daro daug gerų darbų, tik nemoka to įvardyti. Mačiau, kaip dirba Šakių moterų klubas, kaip šeimos padeda viena kitai, dalijasi maistu, drabužiais. Manau, tai ir yra savanorystė. Gal lietuviai labai kuklūs ir to nesureikšmina.

Mano darbas Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje baigiasi birželio pabaigoje. Tačiau liepos mėnesį dar viešėsiu jūsų šalyje. Čia atvyks mano šeima, kuriai noriu parodyti Lietuvą. Grįžusi į Vašingtoną, liepos pabaigoje turiu apsiginti aukštesnį savo specialybės švietimo ir ugdymo sistemoje laipsnį (red. magistro laipsnis Lietuvoje). Tolimesnis mano darbas nebus susijęs nei su mokymu, nei su mokykla. Aš dvejus metus dirbsiu bendrabutyje administratore - studentų patarėja.