Nuotr. Ugniagesiui gelbėtojui Česlovui Gudaičiui (kairėje) šiltų žodžių negailėjo kolegos ugniagesiai.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Į užtarnautą poilsį išėjęs ugniagesys gelbėtojas, sintautiškis Česlovas Gudaitis lapkričio 2 d. pagerbtas savivaldybėje, jam padėkota už atsidavimą profesijai. Pats Č. Gudaitis taip pat mielai dalijasi šios kilnios profesijos paslaptimis.
Padėka
Spalio 31-oji – paskutinė darbo diena Šakių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ugniagesiui gelbėtojui Č. Gudaičiui.
„Visų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos komandų ugniagesių vardu norime, Česlovai, tau padėkoti už atsidavimą šiai profesijai, atliktą kilnų ugniagesio darbą bei pagalbą žmonėms. Susipažinau su Česlovu dar 1992 metais policijos tarnyboje, jau tuomet jis buvo darbštus ir labai pareigingas. Nors iki pat paskutinės jo darbo dienos kalbinau Česlovą likti tarnyboje, bet jis nutarė jau pailsėti“, – kalbėjo lapkričio 2 d. Šakių rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Gintautas Vedegys, sukvietęs kolegas ugniagesius į planinį ketvirčio pasitarimą.
Č. Gudaičiui buvo įteiktas ir savivaldybės padėkos raštas už visą nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, paskirtą kilniam ugniagesio gelbėtojo darbui.
Sintautų gaisrinėje
Sintautų gaisrinėje Č. Gudaitis pradėjo dirbti nuo 1996 m. Jo žodžiais, įstaiga priklausė tuometiniam Sintautų kolūkiui, vėliau Sintautų seniūnijai, dabar jau dveji metai rajono savivaldybės priešgaisrinei tarnybai. Česlovas ugniagesiu tapo tarsi savaime – dirbdamas vairuotoju kolūkyje kas ketvirtą parą pradėjo budėti gaisrinėje, vėliau, po mokymų, tai tapo jo nuolatiniu darbu. Kartu su kitais ugniagesiais vyrai gaisrinę Sintautuose ir įkūrė. Ugniagesys pasakojo, kad važiuoja į gaisrus 1982 m. gamybos „gaziku“, tačiau jam svarbiausia – padėti žmogui.
„Aš išėjau į pensiją, o mašina tebeliko tarnauti, neturim vis dar tinkamos įrangos – laužtuvas, kirvis ir plaktukas – mūsų įrankiai“, – juokavo pašnekovas.
Jis teigė, kad laikui bėgant darbo specifika keitėsi: anksčiau, kai žmonės neturėjo telefono, atsitikus nelaimei, atskubėdavo tiesiai pas juos, vyrai tik išgirsdavo, kad jau beldžia žmogus į duris, tai ir skuba į įvykį, o pakeliui pranešdavo dispečerei. Pasak pašnekovo, dabar be Bendrojo pagalbos centro (BPC) leidimo jie negali išvažiuoti. Č. Gudaitis įsitikinęs, kad dabar per tą BPC prarandamos labai brangios minutės: „Aš rajono vietoves pažįstu puikiai. O dabar pasitaiko painiavos, pavyzdžiui, skirtingose seniūnijose yra Šilgalių kaimas ir nežinai, į kurią seniūniją važiuoti. Ugniagesiui svarbu, per kiek laiko atvažiuosi. Jei per penkias minutes atvažiuosi į gaisrą, tai yra šansų ir namą išgelbėti. Sintautuose toks įvykis buvo: kai užsidegė Valaičio namas, o mes greitai atvažiavom, tai namas beveik nenukentėjo, žmogus tik stogą užsidėjo ir vėl gyvena.“
Daugiausiai saugo sprogmenis
Kalbintas ugniagesys džiaugiasi, kad šiandien gaisrų mažėja, nes, pasak jo, daugėja naujų ir tvarkingų namų, rūpestingų šeimininkų, kurie namuose turi ir gesintuvą, ir dūmų detektorių.
„Anksčiau gaisrų pasitaikydavo tokiais etapais: pavasarį žolė degdavo, rugiapjūtės metu kombainai, kūrenimo sezonu padaugėdavo patalpų gaisrų, neretai tekdavo gesinti durpių plotuose kilusius gaisrus. Dabar daugiau atliekam tokius pagalbinius darbus: dažnai tenka važiuoti į autoįvykių vietas arba gesinti kaminų, bet daugiausiai budim, kai randamos bombos. Man truputį kurioziškai atrodo, kai reikia kelias valandas saugoti vidury laukų rastą sprogmenį“, – pasakojo ugniagesys.
Jis pridūrė, kad šiais metais ugniagesiai dalyvavo akcijoje „Kūrenkime saugiai“ ir lankė seniūnijos gyventojus, jo žodžiais, matyti vaizdai, kai krosnies durelės paremtos mediniu pagaliu, dar kartą įrodo, jog gyventojai nesirūpina savo saugumu.
Kvapu persmilkę rūbai
Č. Gudaitis pripažįsta, kad buvo tokių gaisrų, kurių pamiršti neįmanoma. Vienas jų – Lekėčių seniūnijoje, kai, užgesinus ūkinį pastatą, reikėjo dar kelių arklių gaišenas traukti.
„Toks keistas kvapas įsigeria į rūbus... Įsimintiniausias įvykis Briedžiuose: jau iš pradžių nesisekė privažiuoti prie degančio namo, o užgesinę namą radom sudegusį žmogų. O štai Girėnuose gaisro židinyje radau sudegusį žmogų, pajudinau koją... tik pelenys subiro... šitą vaizdą visą amžių atsiminsiu...“ – pasakojo ugniagesys.
Jis pripažino, kad pasitaiko ir juokingų situacijų. Pasak pašnekovo, dažnai į gaisrą atvykusiems ugniagesiams suskumba padėti ir gyventojai. Štai vieną kartą jis tokiam žmogeliui padavė gaisrinę žarną palaikyti, o šis, pamatęs iš savo ūkio sprunkančias kiaules, metė žarną – jam degantis kaimyno tvartas nė motais... Kartą Česlovą užsipuolė gyventojas net su šake, neleido ugniagesiui laužo gesinti, ugniagesys juokėsi, kad jau norėjo su gaisrine žarna karštakošį gyventoją atvėsinti.
Kad šį, jo žodžiais, savotišką darbą reikia mesti, Česlovui niekada nekilo minčių. Dabar jis per žiemą žada pailsėti, o vėliau žiūrės, kokia veikla užsiims. Č.Gudaitis yra ir ugniagesys savanoris, todėl bet kada dar gali stoti į kovą su ugnimi.
Ona iš Patamošupių:
