Įvairius keramikos gaminius kurianti ir savo studiją bebaigianti įsirengti Ugnė Runienė neneigia, kad vazonų serija „Barzdyla ir jo mylimoji“ yra jos ir vyro Vytauto prototipai. D. Pavalkio nuotr.
Gintarė MARTINAITIENĖ
Išskirtinius molio gaminius kurianti Ugnė Runienė sako jau seniai svajojusi apie pirtį, kurią įsirenginėti sename ūkiniame pastate pradėjo per pirmąjį karantiną. Tuomet pajuokavusi, kad labai norėtų ir savo studijos, tačiau nemanė, kad svajonės sunkiu karantino metu virs realybe. Ir gana greitai. Dabar studija jau beveik baigta, su nekantrumu keramikė laukia reikiamos įrangos, o planų ateičiai irgi netrūksta.
Molis ją susigrąžino
Pasirodo, mokyklos laikais U. Runienė keramikos net nemėgo, nors Meno mokykloje Dailės skyrių ir lankė. Tiesa, mokslų nebaigė – pritrūko metų, nes lankė Muzikos skyrių, o dailės neatsisakė, nes tiesiog tai buvo sielai miela veikla.
„Man labai patiko piešti, tapyti, bet keramikos nemėgau“, – pripažįsta pašnekovė.
Užtat viskas aukštyn kojomis apsivertė pernai spalį, kai augindama sūnų Vincą ji ieškojo veiklos, kur galėtų prasiblaškyti. Akis užkliuvo už siūlomų keramikos užsiėmimų studijoje „Mena meną“. Ir ėjo ji ten ne dėl meilės keramikai, o norėdama pakeisti aplinką, atsipalaiduoti.
„Ir kai pamačiau savo pirmąjį puodelį... Pats lipdymas kaip meditacija, bet kai pamatai tą savo darbą, apima toks pasitenkinimas įdėtu darbu. Tai reikia patirti“, – sako moteris ir juokauja, kad molis ją tiesiog susigrąžino, o ši jį betarpiškai įsimylėjo.
Tad taip ji po truputį pradėjo gaminti įvairius molio darbus, juos kaupti, žinias gilino pas žinomus keramikus. Prie veiklos, turėdamas laiko, mielai prisijungia ir brolis Gabrielius, o nuo šių metų rugsėjo keramikė darbus pradėjo ir pardavinėti. Štai dabar, atvirauja pašnekovė, jau net nepriima užsakymų Kalėdoms, nes tiesiog nespėtų jų įgyvendinti.
Visgi smalsu paklausti, o kaip gimė originalus, posakį primenantis prekės ženklo pavadinimas „Broliai moliai“. Spontaniškai – sako Ugnė ir vardija, kad studijos sename namų ūkiniame pastate nebūtų be jos vyro Vytauto pagalbos ir rankų, jam kartkartėmis pagelbėja ir jo brolis Mindaugas. Kaip minėta, turėdamas laisvo laiko prie Ugnės prisijungia ir jos brolis Gabrielius, kuris irgi turi du sūnelius, pačios Ugnės sūnus Vincas, tikimasi, irgi kada nors turės brolį. Beje, U. Runienės tėvukas Antanas irgi prisidėjo prie studijos – pagal anūkės parengtą projektą pagamino tvirtus uosinius stalus, nuolatinį palaikymą moteris jaučia ir iš mamos floristės Daivos Bublaitienės.
Ugnės Runienės darbų asortimente daugiausiai puodeliai, vazonai. Tiesa, kol studija neįrengta, ji darbus dega nuomojamoje krosnyje, tačiau transportuoti nepatogu, kai kurie darbai sutrūksta net nepasiekę krosnies. D. Pavalkio nuotr.
Ne tik apie barzdylą ir jo mylimąją
Daugiausiai „Brolių molių“ asortimente yra vazonų, puodelių. Prisėdus pokalbiui prie tėvuko gamybos stalo Ugnė arbatą į originalius puodelius pilsto iš savo gamybos arbatinuko.
„Aš jau seniai iš paprastų indų nevalgau. Ir maistas daug skanesnis iš savų“, – pripažįsta U. Runienė ir juokiasi, kad visgi namuose daugiausiai nugula įvairūs brokuoti gaminiai.
Ugnė kuria ir atskirą vazonų seriją „Barzdyla ir jo mylimoji“, kuriuos dekoruodama pasakoja tam tikrą istoriją. Pavyzdžiui, barzdyla dovanoja mylimajai gėlę, o ši su nuostaba veide ją priima. Beje, neneigia, kad barzdyla galimai yra jos vyro prototipas, o ji – tarsi jo mylimoji. Pagal užsakymą greta barzdylos ir jo mylimosios yra tekę pripiešti ir šuniuką su mergyte, nes tiesiog šeima piešiniuose įžvelgė save.
„Man taip smagu, kai susitapatina, darbuose atranda save. Štai sužinojau, kad iš mamos „Žiedų galerijos“ vazoną įsigiję žmonės jį padovanojo jaunavedžiams. Toks geras jausmas...“ – jausmingai apie savo darbus kalba U. Runienė ir sutinka, kad kartais su jais atsisveikinti būna nelengva.
Ji atvira, kad tokį vazoną pagaminti užtrunka daug laiko, o glazūruoti kartais tenka tris ir daugiau valandų, nes šiuose darbuose ypač daug smulkių detalių – štai mylimosios plaukų sruoga, akys, auskarai... Tačiau nesiskundžia, o patikina, kad jeigu galėtų, tai lipintų ir dieną, ir naktį. Bet negali, nes turi sūnų, šeimą.
Apskritai jai labiau patinka tiesiog kurti ir patinkančius darbus parduoti, o ne aklai vykdyti užsakymus. Visgi niekam nesako ne. Štai bendradarbiaudama su patyrusia kavos gėrėjų įmone „Real bean“ turėjo nulipinti pirmiausiai 100, paskui užsakymą gavo dar 200 puodelių espresso kavai. Tačiau džiaugiasi, kad įmonė pati ją susirado, nes sužavėjo jos gaminiai.
„Bet daugiau tiek daug neužsiimsiu“, – juokiasi didžiulį užsakymą netrukus užsakovams pristatysianti keramikė.
Su kai kuriais gaminiais keramikei sunku atsisveikinti, vienas labiausiai patikusių darbų, kurį planavo pasilikti sau, – „Begėdė“ (vazonas). V. Venslovaičio nuotr.
Mokys ir kitus
Mielai aprodo ir jau bebaigiamą įrengti studiją. Ypač džiaugiasi galimybe per Verslo centrą pasinaudoti parama jauniesiems verslininkams – įsigis molio degimo krosnį ir žiedimo stakles, kurių bendra vertė apie 5,5 tūkst. eurų.
„Man tai didžiulė parama, o po dvejų metų galėsiu išsipirkti už likutinę vertę“, – džiaugiasi moteris.
Dabar, neturėdama savo krosnies, keramikė ją nuomojasi iš „Mena meną“ studijos, bet dėl to kyla nemažai nepatogumų, gaminius reikia transportuoti, paskui nešti į trečiame aukšte esančią studiją, dažnai tokių kelionių dar iki krosnies neatlaiko lėkštės. Tad gaila ir įdėto darbo, ir pačių gaminių.
Tiesa, skaičiuoja, kad net ir turint savo krosnį gana brangi eksploatacija, mat vienas degimas išeina apie 20 eurų, o gaminį reikia degti du kartus, neskaičiuojant glazūrų bei kitų priemonių.
„Taip, gana brangus malonumas“, – sako U. Runienė ir išduoda, kad, įsivertinę visus kaštus, Runai neatsisako minties įsirengti ir saulės elektrinę.
Įsirengusi studiją ketina vesti ir užsiėmimus suaugusiems, o prašymų tai daryti sulaukia nuolat. Štai viena moteris iš Telšių kone kas mėnesį klausia, ar dar negali atvykti pasimokyti pagaminti vazoną. Neseniai U. Runienė sulaukė prašymo pamokyti ir pagelbėti vienai mamai nulipinti savo vaikams šeimos židinį.
„Man tokie dalykai atgaiva ir penas sielai“, – sako pašnekovė ir tikina trokštanti savo žiniomis dalintis su kitais, nes savo rankomis padarytas gaminys – tiesiog neįkainojamas.
„Man labai patiko piešti, tapyti, bet keramikos nemėgau“, – pripažįsta pašnekovė.
Užtat viskas aukštyn kojomis apsivertė pernai spalį, kai augindama sūnų Vincą ji ieškojo veiklos, kur galėtų prasiblaškyti. Akis užkliuvo už siūlomų keramikos užsiėmimų studijoje „Mena meną“. Ir ėjo ji ten ne dėl meilės keramikai, o norėdama pakeisti aplinką, atsipalaiduoti.
„Ir kai pamačiau savo pirmąjį puodelį... Pats lipdymas kaip meditacija, bet kai pamatai tą savo darbą, apima toks pasitenkinimas įdėtu darbu. Tai reikia patirti“, – sako moteris ir juokauja, kad molis ją tiesiog susigrąžino, o ši jį betarpiškai įsimylėjo.
Tad taip ji po truputį pradėjo gaminti įvairius molio darbus, juos kaupti, žinias gilino pas žinomus keramikus. Prie veiklos, turėdamas laiko, mielai prisijungia ir brolis Gabrielius, o nuo šių metų rugsėjo keramikė darbus pradėjo ir pardavinėti. Štai dabar, atvirauja pašnekovė, jau net nepriima užsakymų Kalėdoms, nes tiesiog nespėtų jų įgyvendinti.
Visgi smalsu paklausti, o kaip gimė originalus, posakį primenantis prekės ženklo pavadinimas „Broliai moliai“. Spontaniškai – sako Ugnė ir vardija, kad studijos sename namų ūkiniame pastate nebūtų be jos vyro Vytauto pagalbos ir rankų, jam kartkartėmis pagelbėja ir jo brolis Mindaugas. Kaip minėta, turėdamas laisvo laiko prie Ugnės prisijungia ir jos brolis Gabrielius, kuris irgi turi du sūnelius, pačios Ugnės sūnus Vincas, tikimasi, irgi kada nors turės brolį. Beje, U. Runienės tėvukas Antanas irgi prisidėjo prie studijos – pagal anūkės parengtą projektą pagamino tvirtus uosinius stalus, nuolatinį palaikymą moteris jaučia ir iš mamos floristės Daivos Bublaitienės.
Ugnės Runienės darbų asortimente daugiausiai puodeliai, vazonai. Tiesa, kol studija neįrengta, ji darbus dega nuomojamoje krosnyje, tačiau transportuoti nepatogu, kai kurie darbai sutrūksta net nepasiekę krosnies. D. Pavalkio nuotr.
Ne tik apie barzdylą ir jo mylimąją
Daugiausiai „Brolių molių“ asortimente yra vazonų, puodelių. Prisėdus pokalbiui prie tėvuko gamybos stalo Ugnė arbatą į originalius puodelius pilsto iš savo gamybos arbatinuko.
„Aš jau seniai iš paprastų indų nevalgau. Ir maistas daug skanesnis iš savų“, – pripažįsta U. Runienė ir juokiasi, kad visgi namuose daugiausiai nugula įvairūs brokuoti gaminiai.
Ugnė kuria ir atskirą vazonų seriją „Barzdyla ir jo mylimoji“, kuriuos dekoruodama pasakoja tam tikrą istoriją. Pavyzdžiui, barzdyla dovanoja mylimajai gėlę, o ši su nuostaba veide ją priima. Beje, neneigia, kad barzdyla galimai yra jos vyro prototipas, o ji – tarsi jo mylimoji. Pagal užsakymą greta barzdylos ir jo mylimosios yra tekę pripiešti ir šuniuką su mergyte, nes tiesiog šeima piešiniuose įžvelgė save.
„Man taip smagu, kai susitapatina, darbuose atranda save. Štai sužinojau, kad iš mamos „Žiedų galerijos“ vazoną įsigiję žmonės jį padovanojo jaunavedžiams. Toks geras jausmas...“ – jausmingai apie savo darbus kalba U. Runienė ir sutinka, kad kartais su jais atsisveikinti būna nelengva.
Ji atvira, kad tokį vazoną pagaminti užtrunka daug laiko, o glazūruoti kartais tenka tris ir daugiau valandų, nes šiuose darbuose ypač daug smulkių detalių – štai mylimosios plaukų sruoga, akys, auskarai... Tačiau nesiskundžia, o patikina, kad jeigu galėtų, tai lipintų ir dieną, ir naktį. Bet negali, nes turi sūnų, šeimą.
Apskritai jai labiau patinka tiesiog kurti ir patinkančius darbus parduoti, o ne aklai vykdyti užsakymus. Visgi niekam nesako ne. Štai bendradarbiaudama su patyrusia kavos gėrėjų įmone „Real bean“ turėjo nulipinti pirmiausiai 100, paskui užsakymą gavo dar 200 puodelių espresso kavai. Tačiau džiaugiasi, kad įmonė pati ją susirado, nes sužavėjo jos gaminiai.
„Bet daugiau tiek daug neužsiimsiu“, – juokiasi didžiulį užsakymą netrukus užsakovams pristatysianti keramikė.
Su kai kuriais gaminiais keramikei sunku atsisveikinti, vienas labiausiai patikusių darbų, kurį planavo pasilikti sau, – „Begėdė“ (vazonas). V. Venslovaičio nuotr.
Mokys ir kitus
Mielai aprodo ir jau bebaigiamą įrengti studiją. Ypač džiaugiasi galimybe per Verslo centrą pasinaudoti parama jauniesiems verslininkams – įsigis molio degimo krosnį ir žiedimo stakles, kurių bendra vertė apie 5,5 tūkst. eurų.
„Man tai didžiulė parama, o po dvejų metų galėsiu išsipirkti už likutinę vertę“, – džiaugiasi moteris.
Dabar, neturėdama savo krosnies, keramikė ją nuomojasi iš „Mena meną“ studijos, bet dėl to kyla nemažai nepatogumų, gaminius reikia transportuoti, paskui nešti į trečiame aukšte esančią studiją, dažnai tokių kelionių dar iki krosnies neatlaiko lėkštės. Tad gaila ir įdėto darbo, ir pačių gaminių.
Tiesa, skaičiuoja, kad net ir turint savo krosnį gana brangi eksploatacija, mat vienas degimas išeina apie 20 eurų, o gaminį reikia degti du kartus, neskaičiuojant glazūrų bei kitų priemonių.
„Taip, gana brangus malonumas“, – sako U. Runienė ir išduoda, kad, įsivertinę visus kaštus, Runai neatsisako minties įsirengti ir saulės elektrinę.
Įsirengusi studiją ketina vesti ir užsiėmimus suaugusiems, o prašymų tai daryti sulaukia nuolat. Štai viena moteris iš Telšių kone kas mėnesį klausia, ar dar negali atvykti pasimokyti pagaminti vazoną. Neseniai U. Runienė sulaukė prašymo pamokyti ir pagelbėti vienai mamai nulipinti savo vaikams šeimos židinį.
„Man tokie dalykai atgaiva ir penas sielai“, – sako pašnekovė ir tikina trokštanti savo žiniomis dalintis su kitais, nes savo rankomis padarytas gaminys – tiesiog neįkainojamas.
Antanas iš Pajotijo:
