Šakietis Deividas Matkevičius Islandijoje gyvena ketverius metus. Vaikinas dirba ledynų gidu bei fotografu ir sako, jog Islandija jį pavergė savo grožiu, išskirtinumu, čia jis jaučiasi ypač laimingas ir galintis tobulėti. Šakietis buvo vienas pirmųjų, pasiekusių kovo 19-ąją išsiveržusį ugnikalnį, o savo akimis išvysti ir užfiksuoti nepakartojamą reginį – ne kiekvienam gyvenime pasitaikanti galimybė.

Nuo sostinės Reikjaviko 40 km atstumu esantis ugnikalnis neveikė 900 metų, tačiau, anot D. Matkevičiaus, drebėjimai prasidėjo prieš 15 mėnesių ir tai atslūgdavo, tai suintensyvėdavo, kol galiausiai iš plyšio netoli Fagradalsfiadlio kalno pradėjo veržtis lava. Tiesa, tris savaites iki ugnikalnio išsiveržimo būta ir 5–6 balų žemės drebėjimo, vėliau vyko ir mažesni drebėjimai, tad išsiveržimą prognozavo ir mokslininkai, ir gyventojai.

Iš Šakių kilęs bei Islandijoje įsikūręs D. Matkevičius išskirtinį reginį išvydo vienas pirmųjų. Tik sužinojęs apie išsiveržimą jis su kitu lietuvaičiu čiupo žygio ekipuotę ir naktį leidosi į neeilinę kelionę. Tiesa, prieš tai sako jau buvo išsityrinėjęs kraštovaizdį, o kelią it kelrodė žvaigždė rodė lavos nušviesta raudona padangė. Po penkių valandų žygio vaikinai jau buvo pasiekę tikslą.

„Niekada nieko panašaus nebuvau matęs. Kitiems tokia galimybė išvis gyvenime nepasitaiko. Labai įdomus ir unikalus reginys“, – sako D. Matkevičius, kvapą gniaužiančius vaizdus tiek filmavęs, tiek įamžinęs nuotraukose.

Vėliau prie ugnikalnio pradėjo plūsti tūkstančiai smalsuolių, saugumą prižiūrėjo gelbėjimo komandos, buvo užtverti keliai.

Teiraujuos, ar tykantys pavojai negąsdino ir Deivido, tačiau jis pasakoja, kad pavojus minimalus, nuo artimiausių gyventojų ugnikalnis nutolęs gal 30–40 km, vietovė kalnuota.

„Labai didelis plotas padengtas lava, formuojasi žemė, ant lavos akmenų gal tik po 200–300 metų galėtų pasidengti samanos“, – pasakoja kraštietis ir sutinka, jog Islandija, ledo ir ugnies dermė jį ypač pakerėjo, pasakoja, kad vienodu tempu bei intensyvumu lava veržiasi toliau ir pildo slėnį.

Iš ugnikalnio besiveržianti lava – Deivido fotografijoje.

Vaikinas užburiančius gamtos reiškinius fiksuoja fotoaparatu, kaip minėta, dirba ledynų gidu. Jis sutinka, kad jo veikla gana pavojinga, teko baigti ir pirmosios pagalbos suteikimo kursus, nemažai žinių suteikė ir ledynų gido mokslai.

„Įdedu labai daug pastangų, kad įamžinčiau ir galėčiau pasidalinti vaizdais su kitais, kurie galbūt negali keliauti, leistis į žygius. Bandau tai parodyti per nuotraukas“, – pripažįsta pašnekovas.

Nors pastaruosius penkerius metus į Šakius jis parvykdavo kartą per metus, paskutiniais metais grįžti gimtinėn sutrukdė pandemija. „Draugas“ apie D. Matkevičių rašė 2020-ųjų sausį, kai Šakių meno mokykloje jis dalijosi apie nueitą kelią, ieškojimus ir savęs atradimą fotografijoje. Prieš išvykdamas į užsienį jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, o dabar vaikinas save mato tik Islandijoje, dabar keliasi į naujus namus ir bus dar arčiau ledynų.

„Galėsiu dar labiau gerinti ir gilinti įgūdžius alpinizme ir fotografijoje“, – džiaugiasi kraštietis.

Islandijoje šiuo metu yra 32 aktyvios ugnikalnių sistemos – daugiausiai Europoje. Prieš dabartinį išsiveržimą Islandijoje ugnikalnis išsiveržė 2010-aisiais, kai iš Ejafjadlajokudlis ugnikalnio pradėjo veržtis pelenų pliūpsniai (magma pasiekė ledą), o dėl to visoje Šiaurės Europoje buvo atidedami lėktuvų skrydžiai.