Šią savaitę viešojoje erdvėje netyla pasipiktinimai, vertinimai ir komentarai dėl atvejo, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti jų vaikai. Viceministrė sako, kad buvo perlenkta lazda, tėvai kraupsta dėl tokio institucijų elgesio, o pačios institucijos tik paviešinus situaciją imasi komentavimo. Štai tau ir žiniasklaida, kurią ponas Saulius Skvernelis mielai užtildytų!

Nežinau, kaip ta mama su savo vaikais elgėsi iš tikrųjų, kaip ji su savo atžalomis bendrauja už uždarų durų, bet tai, ką skaitau viešojoje erdvėje, piktina. Ir ne vienu aspektu. Žinoma, smurto nepateisinu ir nėra čia ką kalbėti. Smurto prieš vaikus problema mūsų šalyje didžiulė, jie uždaužomi savo brangiausių žmonių, bet...

 

Konkrečiu kauniečių atveju beviltiškoje situacijoje besijaučiantys tėvai nusprendė eiti į viešumą ir neprašovė – į jų situaciją atkreiptas kitoks dėmesys, sukruto visa visuomenė. Ir pasimatė, kad vadinamoji Matuko reforma neveikia, kaip turėtų. Pikta. Čia pritariu atlikėjui Stano, kuris sakė, kad iš tiesų socialiniai darbuotojai atlieka itin svarbią misiją, dirba sudėtingą darbą, bet tokie atvejai, nors, norisi tikėti, vienetiniai, drebia ant visos sistemos kaip su smirdančiu skuduru. Todėl reikia situaciją aiškinti visuomenei, reikia nediskredituoti visoje šalyje su tokiomis problemomis kovojančių darbuotojų ir pateikti argumentus bei tobulėti, tobulėti, tobulėti. O ką girdime dabar? Abstrakčius atsakingų institucijų paaiškinimus, ne visada net itin rišlius. Bandymus ieškoti kaltų, kai realybėje kelios savaitės vaikai gyvena skyrium nuo tėvų. Galų gale, jei buvo suklysta, gal taip reikėtų ir pasakyti bei kuo greičiau viską sustatyti į tinkamas vėžes? O dabar svarstymai, posėdžiai, diskusijos, nesusikalbėjimai, vilkinimas, kai svarbiausi šios situacijos dalyviai kenčia labiausiai. Ar tikrai su šeima nebuvo galima dirbti, teikti pagalbą, jei joje būtų likę ir vaikai? Ar tikrai reikėjo to antro grėsmės lygio, kai vaikas nedelsiant turi būti paimtas iš šeimos?

Taip, vaikai. Nors visa tai daroma dėl jų, bet kaip jie dabar jaučiasi? Kažkur skaičiau, kad mergytę globėja apibūdino kaip kritinės būklės, nenorinčią bendrauti, užsisklendusią ir itin išgyvenančią. Tas mažas žmogutis nesupranta, kas čia vyksta, kodėl ji ir brolis buvo atplėšti nuo savo tėvų. Ar tikrai tiek laiko turi trukti svarstymai, kur ir su kuo turi augti vaikas, kad jis būtų saugus? Skaičiau ir tokią mintį, kad geriau vieną kitą paimti nekaltai, nes teisybei atstatyti būdų yra (žiniasklaida), nei dešimtis, uždaužytų pačių artimiausių žmonių rankomis, palikti mirti. Na, nežinau... O kokios žymės liks tiems „nekaltai paimtiems“? Žinoma, galima šia tema rašyti ir rašyti, nes tai itin jautru, klaidų būta iš abiejų pusių, tačiau šioje skaudžioje situacijoje noriu atsigręžti ir į žiniasklaidą.

Tik paviešinus situaciją į ją pažiūrėta lyg kitu žvilgsniu. Begalė ir kitokių situacijų, kai žmonės į žiniasklaidą kreipiasi lyg į vienintelį išsigelbėjimą ir būtent ji informuoja, šviečia ir būtent žiniasklaidą norima varžyti, taip apynasrį dedant ir visai demokratijai. Štai per neeilinį posėdį nė vienas Seimo „valstietis“ nedrįso išeiti į tribūną ir pasisakyti ką nors apie demokratijos svarbą arba žodžio laisvę. Anksčiau, kalbėdamas apie sunaikintą Vyriausybės pasitarimo įrašą Saulius Skvernelis iš tribūnos vebleno, kad, suprask, visuomenės teisė žinoti visai ne absoliuti. O kaip galvojate jūs, visuomenės nariai? Turite absoliučių teisių, ar jas nustato dabartinė valdžia? Ir svarbiausia, kad jis nesijaučia  kaltas dėl sunaikinto įrašo, nemato čia problemos. O kam matyti, kai gali eiti buldozeriu?! Tik į neeilinį posėdį neatvyko, o valdantieji, suprantama, atmetė parlamento rezoliuciją dėl Sauliaus Skvernelio, kurioje buvo reikalaujama, kad premjeras atkurtų ne pagal teisės aktus sunaikintą įrašą ir leistų su juo susipažinti visuomenei bei žiniasklaidai. Ar stebina? Ne. Bet piktina. Ir kyla tik retorinis klausimas – tai kiek gi dar bus perlenkinėjama lazda įvairiose šalies institucijose bei aukščiausiose valdžios struktūrose? Manau, kad tiek pirmu, tiek antru atveju reikia tik atvirumo, nes pasitikėjimas prasideda būtent nuo jo, bet kur jis? Matėte? Aš tai ne. Nė su žiburiu. Tad ta lazda perlenkinėjama dar ir dar. Ten ir ten.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 81 (8998)