Miela Redaktore, ar Tavęs neapima keistas jausmas pagalvojus, kad šis Seimas darbą pradėjo lygiai prieš metus, lapkričio viduryje? Tik vieneri metai, o rodos – bent dešimt. Ir, žinoma, ne iš gero, kaip nutinka su artimomis sielomis, kurias vos sutikęs jautiesi taip, lyg pažinotum jau ilgą laiką. Ne, šiuo atveju laiko pajautimą iškreipia nuolatinė tamsa, susierzinimas ir bejėgiškumas, kuriuos iššaukia dugnų pramušinėjimas, turbūt pasibaigsiantis tik tuomet, kai valdantieji įveiks paskutinįjį ir nugarmės tiesiai pragaran, su savimi, deja, galimai nusitempdami ir valstybę.
Vardyti visas metų makles ir varkes tikriausiai neverta, nes jų būta tiek, kad sunkiai sutilptų. Stabtelėti ir kartu pasvarstyti norėtųsi nebent apie priežastis, kodėl šiandien esame tokioje padėtyje. Juk prieš metus, kai paaiškėjo rinkimų rezultatai, nepaisant simpatijų ar antipatijų socialdemokratams, visi atsikvėpė kiek lengviau – rinkimus laimėjo ne radikalios politinės jėgos, o tradicinė, normali ir padori (lyginant su visokiais naujadarais) partija.
Deja, turbūt paskutinis ryškesnis proto balsas socialdemokratų gretose nuskambėjo praėjusių metų lapkričio 9d., kai LSDP taryboje, sprendusioje dėl koalicijos su „Nemuno aušra“ sudarymo, kalbą rėžė Andriukaitis, akcentavęs, jog „politika nėra populistų sambūris“, ir nesėkmingai kolegas mėgino atkalbėti nuo tokio sprendimo. Ir čia turiu mintyje ne tik poziciją, bet ir patį kalbėjimą – konceptualų, argumentuotą, apsvarstantį veiksmų pasekmes. Vis dėlto ėjimui į koaliciją su Žemaitaičiu pritarė didžioji dalis ten sėdėjusių (tarp jų ir pas mus išrinktas Seimo narys Darius Jakavičius), o ir pats Andriukaitis labai greitai persimainė, tapdamas bene aršiausiu partijos advokatu.
Minėtas Andriukaičio epizodas, atrodo, buvo paskutinis mėginimas kritiškai reflektuoti padėtį ir ateitį – viskas, ką iš socialdemokratų lūpų girdime nuo to laiko, yra foninis triukšmas: mėginimai išsisukti, šabloninės frazės („leiskite pabandyti, leiskite pradėti dirbti“), pagyros sau ir padūsavimai, kad gerųjų darbų niekas nenori matyti. Net ir retus bandymus kalbėti apie savo klaidas dažniausiai lydi žodelis „bet“, už kurio seka pabaksnojimai į „kaltuosius“ – opozicines jėgas ar, liūdniausia, problemas keliančius žurnalistus.
Tokiam veikimo būdui ir šiandienos realybei turbūt svarbus galios centrų padalijimas (gal net sąmoningas) tarp Jonavoje esančio partijos pirmininko bei nepatyrusios Ministrės Pirmininkės, kai atsakomybės dėl „objektyvių“ priežasčių visiškai prisiimti „negali“ nė vienas. Neretai ji tiesiog paskandinama partijos skyriuose, kurie viešai komunikuoti apie savo sprendimus nemato reikalo. Toli ieškoti nereikia – pavyzdžiui, rugpjūtį balsavę dėl naujos koalicijos sudėties Šakių socialdemokratai nei skyriaus pozicijos, nei bendro padėties vertimo pristatyti nesivargino. Tada neva lemtingi skyrių sprendimai, apie kuriuos į kameras kalba „susinepatoginę“, suprask, jiems nepritariantys partijos lyderiai, lieka priimti nežinia kieno ir nežinia kodėl.
Manau, priartėjame prie dalies didžiosios problemos šaknų. Tai stipriai apklypęs Lietuvos socialdemokratų partijos masyvas – Seime (ką jau bekalbėti apie skyrius) gausu pėstininkų, kurie, toks įspūdis, politiką geriausiu atveju mato kaip eilinę darbo vietą, moralinį ir vertybinį klodą tiesiog patogiai nustumdami į šalį, o savo rinkėjus mato kaip bandą, kuriai nereikia nieko aiškinti ir aiškintis, nes juk iki rinkimų užmirš, o jei vis dėlto neišrinks, tai kaltinsime švytuoklę.
Bet net ir tokiu atveju, rodos, asmeninės ribos bent kažkam iš jų turėtų egzistuoti. Todėl su kiekvienu, ankstesnįjį vis pranokstančiu partijos skandalu peršasi klausimai – kodėl viduje taip nuolankiai slenkama paskui, o jei priešintis baisiems sprendimams neįmanoma, kodėl niekas nepadeda partijos bilieto? Ir čia man susiklostė tokia teorija: gali būti, jog nemažai daliai pėstininkų lemtingas buvo būtent pirmasis pernai lapkritį vykęs balsavimas už koaliciją su Žemaitaičiu (keliant raudonus lapelius, išvystant šį savo veiksmą per „Panoramą“ ir žinant, kad jį matys ir kiti) – žiauriai gėda, bjauru pažįstamiems į akis apygardoje pasižiūrėti, tačiau nubalsuoti reikia, nes liepia. Vieną kartą priėmus tokį sprendimą, susitarus su sąžine ir susitaikius su kreivais žvilgsniais, plaukti palei srovę ir taikstytis su panašiais sprendimais nebėra sunku, gal net norisi. Ant to piktumo, taip sakant.
Socialdemokratų karjeros, daugumos veikiausiai pasibaigsiančios su šia kadencija, – ne mūsų rūpestis. Blogiausia, kad dėl kažkokių priežasčių įgalindami Žemaitaitį, pastatydami jį į dėmesio centrą (kurio tikrai tiek negautų būdamas opozicijoje, tad ne žurnalistai, ne visuomenininkai čia kalti) ir žlugdydami patys save, socialdemokratai dalį savo rinkėjų balsų greičiausiai perleis būtent Žemaitaičiui. O šis plaukia sėkmingai, į savo laivą įsisodindamas vis daugiau žmonių, tarp jų ir mūsų savivaldybėje užimančius aukščiausias pareigas – pažvelkime į paskutinio „Nemuno aušros“ partijos suvažiavimo nuotraukas, kur pirmosiose eilėse Ūkio ir investicijų skyriaus vedėjas Martynas Remeikis.
Tiesa, ne viskas taip tamsu – proto balsas mūsuose vis dar skamba, jo taip lengvai neužtildysi (nebent palaipsniui, nuleidžiant egzaminų išlaikymo karteles). Kviečiu kartu bent mintimis pabūti su kultūros bendruomene, pakvietusia visus, kuriems ne tas pats, šiandien susiburti Vilniuje – gal jų balsai pagaliau prisibels į sąžinę tų, kurie švenčia šias liūdnas metines.
Su geriausiais linkėjimais Agnė Kereišiūtė
Arūnas iš Ringaudų:
