„Labai gražias žvakes-obuoliukus su spalvotom gėlytėm parsivežiau iš Armėnijos, visokių spalvų tų obuoliukų prisipirkau... Taip vis labiau ėmiau domėtis žvakėm ir jas pirkau. Kur tik nuvažiuodavau, nebuvo, kad nenusipirkčiau ir neparsivežčiau žvakės. Tai būdavo pirma prekė. Ir dabar tas pats“, – atviravo N. Šilingienė.
Iš pradžių moters pomėgį žinojo tik artimi žmonės, bet laikui bėgant draugai, pažįstami, giminės parveždavo lauktuvių iš kelionių ar dovanodavo įvairiomis progomis. Pati N. Šilingienė lankėsi Italijoje, Vokietijoje, Olandijoje, rodo iš Berlyno parsivežtą didžiulę žvakę, vaizduojančią gyvatę, olandiškas žvakes-kurpaites, o štai būdama Prancūzijoje nesurado jokios žvakės, kuri atspindėtų tą šalį.
Šiandien jos žvakės tvarkingai surikiuotos puikuojasi didžiausiame Šilingų namo kambaryje. Kalėdinės, velykinės, naujametinės, gėlės, automobiliai, burbulai, gyvūnai – daug visokių yra. Žvakės išsiskiria ir savo formom – keturkampės, trikampės, apvalios...
Pasak N. Šilingienės, tai nepigus hobis, bet ji to nesureikšmina. Tiesa, kolekcija girtis lekėtiškė nelinkusi, bet atviravo, jog kyla minčių ieškoti bendraminčių Lietuvoje, tačiau vis pritrūksta laiko ir ryžto.