Tradiciškai Lietuvos Valstybės atkūrimo diena rajone buvo turtinga įvairiausių renginių – nuo koncertų iki pėsčiųjų žygių. Tad kiekvienas gyventojas galėjo pasirinkti, kaip švęsti savo Tėvynės 99-ąjį gimtadienį.

65 metai

Vasario 16-osios minėjimas rajone prasidėjo dar išvakarėse. Ūkanotą trečiadienio popietę Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenė ir Šakių 450-osios kuopos jaunieji šauliai gyventojus kvietė į Trispalvės iškėlimo ant Šakių miesto vandentiekio bokšto 65-ųjų metinių minėjimą. Sugiedojus Lietuvos himną, gimnazistai perteikė prieš 65 m. vykusių įvykių retrospektyvą.

1952 m. vasario 16 d. virš Šakių miesto vandentiekio bokšto gimnazijos vienuoliktokai, genami patriotiškų jausmų ir jaunatviško noro rizikuoti, iškėlė Lietuvos Trispalvę. Sovietų okupuotame krašte toks gestas prilygo žygdarbiui, už kurį grėsė įkalinimas ar net mirtis. „Už antitarybinę veiklą“ buvo nubausta net septyniolika tos klasės jaunuolių, iš jų septyni vaikinai ir keturios merginos buvo suimti ir nuteisti 25 m. kalėti.

 Savo prisiminimais apie tą dieną pasidalijo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šakių skyriaus pirmininkas Arvydas Pyragas, susirinkusius pasveikino laikinai rajono mero pareigas einantis savivaldybės tarybos narys Juozas Puodžiukaitis.

Kiek vėliau tą pačią dieną rotušėje buvo atidaryta šakietės tautodailininkės Elenos Ruzgienės tapybos darbų paroda „Šakiai istorijos kelyje“.

Apdovanojimai, žygiai, akcija

Vienu svarbiausių šios dienos akcentų rajone jau tapę tradiciniai nominacijų įteikimai to labiausiai nusipelniusiems žmonėms. Tokie apdovanojimai įteikiami Šakiuose („Aitvarai“), Sintautuose („Dobilai“), Kudirkos Naumiestyje („Varpai“ ) ir Lukšiuose („Žmogus yra didis“). Šie metai ne išimtis – apdovanotųjų sąrašus papildė visas būrys nuostabių žmonių.

Tradiciškai minėjimai daug kur prasidėjo šv. Mišiomis, garbingai nešama ir keliama šalies vėliava ir giedama „Tautiška giesme“. Šakiuose aplankytas dr. Vinco Kudirkos biustas. Čia padėtos gėlės, skambėjo eilės, pasidžiaugta visai šaliai svarbia diena.

Jau treti metai Šakiečių bendruomenė kartojo kilnų sumanymą ir pėsčiomis aštuonis kilometrus keliavo į Vasario 16-osios signataro Saliamono Banaičio tėviškę Vaitiekupių kaime.

Tačiau Šakiečių bendruomenės nariai buvo ne vieninteliai, nusprendę žygiu įprasminti šalies gimtadienį. Štai kiduliečiai surengė žygį pėsčiomis knygnešių taku, jį „Lietuvos žinios“ atrinko kaip vieną iš dešimties išradingiausių būdų paminėti Vasario 16-ąją – iniciatyva užėmė trečiąją vietą.

Žygiu buvo pagerbti knygnešiai, kurie nepaisydami gyvybei gresiančių pavojų kovojo už lietuviškos knygos ir visos tautos išlikimą. Vienas iš tikslų – skatinti jaunimo patriotiškumą ir domėjimąsi Lietuvos istorija. Ir išties, žygis sulaukė didelio susidomėjimo, jame dalyvavo net 75 kraštiečiai, kurie keliavo knygnešių taku nuo Sudargo iki Kidulių dvaro. Žygyje dalyvavę nuo 10 iki 83 metų amžiaus žygeiviai pernešė dešimt ryšulėlių knygų, taip atkurdami istorinį knygnešių veiklos momentą.

Dar vieną iš originalesnių būdų, kaip paminėti Vasario 16-ąją, sumanė kriūkiečiai ir miestelio renginių organizatorė Ingrida Vaitkevičienė. Moteris maždaug prieš mėnesį laiko visiems gyventojams paskleidė žinią, kaip jie galės prisidėti prie originalaus šalies gimtadienio paminėjimo. O viskas labai paprasta: iš kokių tik turi medžiagų gyventojai siuvo vėliavas ir vasario 15-ąją susirinkę prie Žemosios Panemunės piliakalnio juo nutiesė vieną – 114 m Trispalvę.

Valstybingumo šaknys

Sintautuose istorinį pranešimą „Valstybingumo šaknys – Lietuvos kaime“ skaitė istorikas dokt. Mindaugas Nefas.

Jis teigė, kad neatsitiktinai jo pranešime figūruoja žodis „kaimas“ ir jokiu būdu jis šio žodžio nevartoja paniekinančia prasme. Juk žmonės kaime darė daugybę dalykų, dėl kurių šiandien egzistuoja mūsų valstybė. M. Nefas susirinkusiųjų teiravosi, kiek, jų nuomone, Lietuvos nepriklausomybę skelbiančiame akte yra žodžių. Viso labo – 122. Šiuose žodžiuose yra penkios esminės idėjos (nepriklausoma Lietuva, demokratija, Vilnius – Lietuvos sostinė, tautinė valstybė, piliečių balsavimas), kurias istorikas ir pristatė.

„Kai kuriems atrodo, kad Nepriklausomybės Aktą parašę ir pasirašę 20 signatarų yra kažkur labai toli toli ir kur kas aukščiau mūsų, bet visi šie asmenys buvo lygiai tokie patys, kokie mes esame šiandien. Kaip ir čia šiandien esantys vaikai, jie augo, gyveno ir ne bet kur kitur, o lietuviškame kaime. Šie žmonės kūrė mūsų valstybę. Nereikia galvoti, kad žmonės iš miesto yra protingesni, gabesni, kiekvienas iš mūsų galime susikurti sėkmingą kelią“, – kalbėjo M. Nefas.

Tęsdamas kalbą apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus svečias išvardijo šiuos žmones siejančius dalykus. Šeši iš jų kilę iš mūsų krašto, 18 gimė kaime ir 16 kilę iš ūkininkų šeimų.

„Ką darys kitais metais suvalkiečiai, kaip jie Lietuvos šimtmetį paminės? Jūs turite tai išnaudoti, šeši signatarai kilę iš jūsų krašto, o svarbiausia – vadinamasis tautos patriarchas Jonas Basanavičius, pirmininkavęs šiam procesui, taip pat yra suvalkietis. Žmonės kartais gėdijasi to, kad yra kilę ar gyvena kaime. Bet juk būtent žmonės, gyvenantys kaime, atkūrė mūsų Nepriklausomybę“, – pabrėžė M. Nefas.

Baigdamas kalbą istorikas teigė, kad dabar, kai Lietuvai 99-eri, prasidėjo kitas etapas – pasiruošimas šimtmečiui. M. Nefas kalbėjo, kad kiekvienas turime sugalvoti, kaip paminėti šią sukaktį.

„Nebūtina kiekvienam iš mūsų išgarsėti visame pasaulyje. Bet jei kiekvienas padarytume kokį nors darbą šimtmečiui, įamžindami žmonių, kurie tuo metu nepabijojo, išdrįso, nesiekė vien savo interesų ir mėgino sukurti tai, ką mes šiandien vadiname Lietuvos Respublika, atminimą, tai galbūt ir mums gyventi bus geriau?“ – kalbą baigdamas retoriškai susirinkusiųjų klausė istorikas.

Paminklas – partizanų vadui

Lukšiuose taip pat prasmingai paminėtos Lietuvos Valstybės atkūrimo 99-osios metinės. Po šv. Mišių Atminties skverelyje buvo pašventintas paminklas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarui, Tauro apygardos partizanų vadui, lukšiečiui Aleksandrui Grybinui-Faustui. Paminklas pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro iniciatyva. Paminklo autorius – šio centro darbuotojas, skulptorius Jonas Jagėla.

Prie paminklo kalbėjęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialo narys A. Pyragas pasakojo, kad A. Grybinas-Faustas 1949 m. rugsėjo 28-osios naktį, grįždamas iš Tauro apygardos, Vytauto rinktinės, Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių miško palaukėje pateko į pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį bunkerį. Sunaikinęs Adolfo Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą – nusišovė.

„Yra nerašyta partizano taisyklė, paskutinis šovinys paliekamas sau. Nors A. Grybino-Fausto užkasimo vieta nežinoma, šiandien tuo istorija nesibaigė, nes žuvusių, jų žuvimo ar užkasimo vietos ir šiandien paieškomos“, – kalbėjo. A. Pyragas.

Visiems susirinkusiems už paminklą šeimos vardu dėkojo A. Grybino-Fausto dukterėčia Jūratė Matulionytė-Petruškevičienė. Ji džiaugėsi, kad prie jo galės bent žvakelę uždegti.

„Artimieji visada kalbėdavo, kad būtų gerai turėti Oliuko kapą. Deja, kaip ir kitų tūkstančių partizanų – jo kapo nežinome ir negalime aplankyti“, – kalbėjo dukterėčia.

Ji pasakojo, kad dėdės Fausto nepažinojo, bet iš tetų pasakojimo suprato, kad jis buvo linksmas, optimistas, mėgo dainuoti. O kartu – buvo ryžtingas, griežtas ir teisingas. Pasak kalbėjusios giminaitės, Faustas tokias būdo savybes paveldėjo iš savo tėvo, mokytojo Antano Grybino.

Atminties skverelio, esančio prie Šv. Juozapo bažnyčios, sumanytojas, Lukšių seniūnas Vidas Cikana kalbėjo, kad ateityje skverelyje turėtų būti įamžintas ir kitų partizanų atminimas.