Visą savaitę 39 menininkai iš įvairių Lietuvos vietovių Zyplių dvaro prieigose tapė, drožė, kalė, vėrė šiaudų sodus, karpė, siuvinėjo ir kitokiomis meninėmis formomis kūrė grožį. Penkioliktąjį kartą sukviestame plenere „Zyplių žiogai“ sukurti darbai papuoš dvaro ansamblio ir Lukšių miestelio erdves.

Susitikti su kūrėjais nuvykome priešpaskutinę plenero dieną, praėjusį penktadienį. Iš pradžių užkalbinome prie paveikslo parimusį tapytoją iš Kalvarijos Vytautą Kalinauską. Paklaustas, kodėl kasmet sugrįžta į Zyplius, menininkas nusišypso ir sako: „Patinka man šito krašto gamta, moterys ir Vidas Cikana...“

Netrukus sutinkame ir Šakių rajono tautodailininkų bendrijos „Dailius“ vedlį, Lukšių seniūną Vidą Cikaną. Jis aprodo Zyplių dvaro erdves, kuriose darbuojasi menininkai.

Pirmiausiai akį patraukia parko gilumoje stovinčios gervės. Pasirodo, kad grakščias gervių skulptūras iš betono ir metalo „išaugino“ kūrybinių dirbtuvių „Prie meno“ (Marijampolė) moterys.

Geriausiai meno pulsas jaučiamas užėjus į Zyplių dvaro rūmus, kur šiaudinius sodus veria plenero senbuvės Saulena Valatkaitienė, Viktorija Valatkaitytė, Jūratė Šnipienė, adatos iš rankų nepaleidžia Lidija Mykolaitienė ir Rita Mockeliūnienė, o druskininkietės Dianos Lukošiūnaitės karpinyje įamžintas pro dvaro langą matomas ąžuolas.

Dar viena meninių atradimų oazė – Zyplių dvaro oficina, čia originalią kūrybą atskleidžia tapytojos Alė Kalėdienė ir Viktorija Jurgutienė.

„Jau šešti metai atvažiuoju. Žinokit, priklausomybė Zyplių dvarui išsivystė. Kasmet plenere mano tapytuose darbuose būdavo daug žalios spalvos, šiemet – auksinis ruduo, gal kad ta šiųmetė vasara rudenį primena“, – svarsto druskininkietė dailininkė-animatorė Alė. Moteris pripažino, kad ją žavi ir Zanavykijos lygumos, ir atsiveriantys horizontai.

Sakoma, kalviai – žaizdrų grūdinti vyrai. Kalvėje užtinkame tik Mindaugą Lažaunininką ir Valdą Paukštį. Kasmet plenere dalyvaujančio lukšiečio Valdo rankose kūjis, talžantis žarijos karščiu žėruojančią geležį – tai būsimos saulutės dalis.

„Jau metus brandinau idėją iš atskirų metalo detalių sukonstruoti karį, pavyko toks apokaliptinis, nes kalvystė laikui bėgant modernėja“, – taip savo dirbinį pristato kalvis Mindaugas.

Unikalios keramikos dirbtuvės, čia stalai nukloti molio dirbiniais. Nustebino, kad dalis jų nulipdyti iš molio, maišyto su arklio mėšlu. Keramikė Aurelija Kurienė (Kaunas) plenerą aplankiusiems žiūrovams veda edukacines pamokas ir leidžia patiems išbandyti šią senovinę technologiją. Pasak keramikės, tokie molio dirbiniai būna tvirtesni, lengvesni. Aurelija, jau treti metai dalyvaujanti plenere, juokavo, kad šiemet „Zyplių žiogai“ kitokie, anot menininkės,tiesiog kasmet geresni: „Atvažiuoji kaip namo. Susitinki draugus ir bendraminčius.“

Zyplių žiogai atsisveikina tik iki kitų metų, tą patvirtina ir V. Cikana: „Nedaryti jau neina, man menininkai kaip šeima.“

Plenero organizatoriai dėkoja rėmėjams, visiems prisidėjusiems, kad „Zyplių žiogai“  vis dar kasmet nerūpestingai gali čirkšti Zypliuose.