Pagerbti Griškabūdžio krašto Laisvės nešėjai

atidengimas griskabudis
Nuotr. Atminimo lentas su savanorių pavardėmis Griškabūdyje atidengė rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis (kairėje) ir Lietuvos savanorio Vinco Preikšos sūnus Jonas Preikša.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Liepos 22-osios vidurdienį gausus būrys griškabūdiečių, rajono visuomenės bei politikų susirinko prie Griškabūdžio seniūnijos pastato, kur buvo atidengtos atminimo lentos, skirtos 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Griškabūdžio valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams. Prisiminimais dalijosi artimieji, aidėjo karių salvės bei dainos.

Praėjęs sekmadienis Griškabūdyje buvo ypatinga diena – vyko ne tik Griškabūdžio miestelio šventė, bet buvo prisiminti ir įamžinti žmonės, prieš šimtmetį stoję ginti ką tik iškovotos Lietuvos nepriklausomybės.

1919–1920 m. Griškabūdžio valsčiaus savanorių kelias prasidėjo miestelio centre, aikštėje, greta Kristaus Atsimainymo bažnyčios. Čia artimųjų išlydėti daugiau nei 70 vyrų išėjo kautis už savo kraštą. Būtent toje vietoje atminimo lentas savanoriams atidengė rajono meras Edgaras Pilypaitis ir vieno iš Lietuvos savanorių Vinco Preikšos sūnus Jonas Preikša.

Griškabūdžio seniūnijos seniūnas Saulius Naumavičius kalbėdamas prie atminimo lentų teigė, kad laikas ir sovietinis režimas padarė labai daug, jog savanorių pavardės išnyktų iš žmonių atminties.

„Yra išlikę artimieji, kaimynai, menantys tuos žmones. Norisi tikėti, kad šie prisiminimai kuria kitokį santykį su valstybe. Žmogus, galintis pasakyti, kad šioje atminimo lentoje yra mano senelio, prosenelio, kaimyno pavardė, visada kalbės apie Lietuvą kaip savo valstybę“, – sakė seniūnas ir pridūrė, kad galbūt ateityje atsiras žmonių, kurie galės papildyti iki šiol surinktą informaciją apie Griškabūdžio valsčiaus savanorius.

S. Naumavičius padėkojo kolekcininkui Viliui Kavaliauskui, žurnalistui Antanui Andrijonui ir kitiems, kurie prisidėjo prie 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanorių ir Vyties kryžiaus kavalierių atminimo įamžinimo Griškabūdyje.

„Savanoriai. Visi jie turėjo savo gyvenimus, vardus ir pavardes, įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius. Vienas iš jų – mano prosenelis Vincas Preikša“, – kalbėjo Krašto apsaugos savanoris ir renginį vedęs Povilas Vidžiūnas.

Jis su pagarba išvardijo ir šešių savanorių, apdovanotų Vyties kryžiaus ordinu, pavardes. Savo anūku Povilu pasidžiaugė ir J. Preikša, iš kurio lūpų nuskambėjo ir Nepriklausomybės kovų daina.

„Man džiugu, kad mūsų šeimoje prieš šimtą metų savanoriu buvo mano tėvas, o dabar savanoriu tapo mano anūkas Povilas. Šiems jauniems kareiviams norėčiau palinkėti – tęskit tėvų numintą pradžią ir žygiuodami dainuokit žygio dainą. Mano tėtis mažai kalbėjo, jis dažniausiai dainuodavo“,– prisiminimais dalijosi J. Preikša.

E. Pilypaitis pasidžiaugė renginyje dalyvavusiais jaunais žmonėmis – šauliais ir savanoriais, kurie atiduoda pagarbą istorinei atminčiai. Mero nuomone, tuomet naujas valstybės šimtmetis yra ant tvirto, gero ir teisingo pamato.

Savanorių atminimo įamžinimą inicijavusi rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė džiaugėsi, kad Šakių rajone jau beveik visose seniūnijose įamžintas savanorių atminimas. Ji pabrėžė, kad daug žmonių prisidėjo, ieškant ir tikslinant savanorių sąrašus. Griškabūdyje atminimo lentose dar palikta vietos – papildyti savanorių sąrašą ir įrašyti daugiau žmonių pavardžių.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar kapines tvarkote tvariai?

klausimelis 06 02Kristina iš Šakių:

Stengiuosi žvelgti tvariai. Pastebiu, kad žmonės vis dažniau renkasi žvakes su keičiamais įdėklais. Dirbtinės gėlės vis dar sunkiai dera su tvarumo principais. Vis dėlto žmonės jas renkasi dėl praktiškumo – ne visi turi galimybę dažnai lankyti kapus, o juos prižiūrinčių žmonių pamažu mažėja. Pas mus vis dar gaji nuostata, kad meilę išėjusiems parodome jų kapus nuklodami gėlėmis ir žvakėmis. Džiugu, kad įrengiamos specialios vietos, kur paliktas žvakes galima atiduoti pakartotiniam naudojimui.

klausimelis 06 02 2

Juozas iš Gulbinų:

Manau, svarbiausia artimųjų kapus aplankyti, sutvarkyti kapavietę. Tai ir yra didžiausia pagarba išėjusiems mirusiesiems. Gėlių reikėtų nešti ir sodinti kuo mažiau. Per daug nereikia. Pastebiu, kad žmonės dabar neša mažiau žvakių ir gėlių. Aš labiau linkęs sodinti gėles arba nešti gyvų gėlių puokštes. Tikrai neapkraunu kapo. Perku dažniausiai žvakes su įdėklais. Po Vėlinių nurenku. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.