Jono Basanavičiaus 168-ųjų gimimo metinių išvakarėse į Vinco Kudirkos muziejų užsuko istorikas Algirdas Grigaravičius pristatyti naujos, dar spaustuve kvepiančios knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ antrosios dalies „Žodis ir veiksmas“. Istorikas sako, kad kiekvieną dieną, tyrinėdamas J. Basanavičiaus asmenybę, jo darbus ir jo veiklą, atrasdavo vis kažką naujo.

A. Grigaravičius jau yra lankęsis prieš porą metų Vinco Kudirkos muziejuje, kada pristatė savo pirmąją trilogijos dalį. Kartu su A. Grigaravičiumi į antrosios knygos pristatymą šįmet atvyko ir istorikė dr. Vilma Bukaitė, kuri, vesdama su istoriku dialogą, padėjo jam atskleisti įdomiausias antrosios knygos apie žymųjį daktarą dalis. Pati istorikė dr. V. Bukaitė pristatė susirinkusiems daktarą J. Basanavičių kaip „žmogų kompiuterį“, kuris yra sukaupęs savo asmeniniuose archyvuose daugybę mokslinės medžiagos – tą šiandien už žmogų daro jau moderniosios technologijos. Istorikė sakė, jog žmonės šią žymią asmenybę suvokia kaip „palydėjusį iki Nepriklausomybės Lietuvą“, o koks iš tiesų jis buvo, žino tikrai ne viską. Ką pasako apie daktarą vien jau faktas, kad jis buvo žymiausias tų laikų emigrantas ir reemigrantas, praleidęs užsienyje netgi 24-erius metus, tačiau gyvendamas užsienyje dėl savo tėvynės padaręs labai daug. A. Grigaravičius pabandė trilogijoje atskleisti nežinomas daktaro J. Basanavičiaus gyvenimo detales, stengėsi jas kuo originaliau perteikti, tačiau, kaip ir pats juokavo knygos pristatymo metu, medžiagos yra tiek, kad galėjo būti viena dalis tokio dydžio kaip trys, o iš viso kokios septynios knygos. Paklaustas, kaip istorikas nusprendė imtis nagrinėti būtent šios asmenybės gyvenimą, A. Grigaravičius aiškino, kad viskas prasidėjo nuo čekiško pėdsako tautiniame lietuvių judėjime, apie tai buvo pirmasis jo darbas, kuris sužadino smalsumą pasidomėti giliau garsiu to laikmečio žmogumi. Be to, anot istoriko, jis jaučia ir pareigą dirbdamas šį darbą „atiduoti duoklę“: ikona virtusią asmenybę svarbu ne tik žinoti, bet ištyrinėti. Per valandą trukusį pokalbį su galbūt būsimais knygos skaitytojais knygos autorius stengėsi atskleisti atrastus jam pačiam įsimintiniausius daktaro J. Basanavičiaus gyvenimo faktus, asmenybės bruožus ir įžvalgas, kas tai galėjo lemti. Anot A. Grigaravičiaus, labai svarbi yra ir vieta, kur įžymybė gimė, – Ožkabalių kaimas dabartiniame Vilkaviškio rajone, tuometiniame Bartninkų valsčiuje, nes čia, pasak istoriko, „gyveno visokie laisvūnai“.

„Suvalkų trikampis – Prūsijos, Lenkijos ir Lietuvos kultūrinė aplinkuma. Labai turtingo folkloro kraštas. Nieko nuostabaus, kad nuo pirmojo aušrininko padarė karjerą iki tautos patriarcho, nors gyvenimo tikslas buvo pasiekti bent vidurinių sluoksnių statusą“, – kalbėjo istorikas ir pabrėžė, kad rašyti apie asmenybę, nutolusią per visą šimtmetį ir tapusią simboline figūra mūsų galvose, nebuvo lengva užduotis jam pačiam. Ir čia pat priduria, kad išskirtinis suvalkiečių bruožas, lydėjęs daktarą visą gyvenimą, – tai ištvermingas ryžtas, siekiant užsibrėžto tikslo.

„Raktiniai žodžiai J. Basanavičiui apibūdinti – mokslininkas, daktaras, romantikas ir suvalkietis. Tas yra akivaizdu autobiografijos tekste ir asmeniniuose susirašinėjimuose. J. Basanavičius – mokslo galybe įtikėjęs poetiškos sielos jaunuolis, gimęs taupių, darbščių ir kieto būdo suvalkiečių – svajoklių krašte, veikloje vadovavęsis pozityvistinėmis nuostatomis, praktikoje, kaip gydytojų profesijos atstovas, rinkęsis taikias veikimo priemones“, – taip apibendrino aušrininką, daktarą, Nepriklausomybės Akto signatarą jo tyrinėtojas A. Grigaravičius.

Istorikas sako, kad antrųjų pusių vaidmuo žymių istorinių veikėjų vyrų gyvenime taip pat neabejotinas, tačiau J. Basanavičius, anksti tapęs našliu, visas jėgas skyrė lietuvių bendruomenei ir jos tautinės sąmonės puoselėjimui, tad rado antrąją žmoną – Lietuvą – ir buvo ją įsimylėjęs iki savo gyvenimo galo. Anot istoriko, savo žmoną Gabrielą Eleonorą Mol-Basanavičienę asmeniniuose archyvuose daktaras apibūdina labai įdomiai – ji jam buvo „vapni“.

„Kad įsimylėjęs, rodė jo greiti laiškų atsakymai – tą pačią dieną siunčia jau atsakymą, o paskui kitą dieną, siunčia nuotraukas. Nuotraukos apskritai tada buvo prabanga ir išskirtinio dėmesio parodymas“, – sako A. Grigaravičius.

Beje, pasirodo, J. Basanavičius labai mėgo ir fotografuotis, ir fotografuoti. Kalbėdamas apie asmeninį J. Basanavičiaus gyvenimą, istorikas pastebi, kad jo žmona buvo kilusi ne iš paprastųjų, todėl atsivežęs „savo Elę“ į Vilnių parūpino jai netgi asmeninį zoologijos sodą, kad tik žmonelė nenuobodžiautų.

Anot istoriko, svarbus ir reikšmingas tautos patriarcho gyvenime yra gyvenimas užsienyje, kur, žiūrėdamas į Bulgarijos išsivadavimo pavyzdį, daug ką daktaras perėmė ir suprato, kad to būtinai reikia Lietuvai. Taip pat garsųjį patriarchą visą gyvenimą lydėjo principas festina lente (skubėk lėtai), kuris susiformavo būtent emigracijoje.

Anot istoriko, daktaras šokti nemėgo ir nemokėjo, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko šalindavosi jaunimo ar bendraamžių sambūrio ir visą dėmesį skyrė mokslui. Pasak A. Grigaravičiaus, asmeninio archyvo duomenys rodė, kad daktarui buvo mielesnės knygos nei žmonės bei pažintys...

„Jo vizitinių kortelių turinys rodo, kad bendravo ne su eiliniais žmonėmis gyvendamas ir Bulgarijoje, Varnoje, ir čia, tėvynėje“, – sako A. Grigaravičius.

Antrojoje knygos „Atsiskyrėlis iš Suvalkijos“ dalyje  A. Grigaravičius stengėsi sudėti įžvalgas apie daktaro ėjimą „aušros link“, gyvenimą Prahoje, „Aušros“ žlugimą, rūpinimąsi lietuviškais reikalais gyvenant Varnoje, politiko karjerą, įkurtąją Lietuvių mokslo draugiją, Didįjį Vilniaus seimą, santykius su lenkais, „savistovios Lietuvos“ viziją, ir kitus svarbius tiek pačiam tautos patriarchui, tiek mūsų šaliai gyvenimo faktus.

Knygos autorius viliasi, kad kiti mokslininkai taip pat paseks jo pavyzdžiu ir istorines tautos asmenybes, kurios, anot jo, virtusios ikonomis, ims tyrinėti bei analizuoti.