Šakių dekanato dekanas, kan. Donatas Jasulaitis šiuo sunkiu laikotarpiu siūlo atsigręžti į Dievą bei melstis. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Karantinas verčia keisti per amžius nusistovėjusius tikinčiųjų įpročius.Apie tai kalbamės su Šakių dekanato dekanu, kan. Donatu Jasulaičiu, kuris sako, kad ši gavėnia – kitokia.
Gavėnios laikotarpis, koks jis šiemet?
Šiandieninėje gavėnioje tikintieji supranta, kad kažko labai svarbaus jų gyvenime trūksta. Kryžiaus Kelių apmąstymai kartu su bendruomenės žmonėmis, dvasingas įsijautimas į Graudžių Verksmų giedojimus, iškilmingas šv. Relikvijų pagerbimas, būtinas dalyvavimas gavėnios susitelkime – rekolekcijose – tai visos tos dvasingos gavėnios praktikos, taip nuoširdžiai atliekamos kiekvienoje įprastinėje gavėnioje. Tačiau ne šiais metais. Ši gavėnia kitokia. Negalime dėl viruso plitimo grėsmės viso to atlikti daugumai iš mūsų įprastu būdu – bendruomenėje, bažnyčioje. Visas mano išvardintas gavėnios pamaldumo praktikas galime atlikti savo namuose, savame kambarėlyje. Būdami namuose, kurie tik turi internetą, gali maldoje jungtis ir su kitais, netgi viso pasaulio maldininkais klausydami transliuojamų šv. Mišių, kartu kalbėdami šv. Rožinį ar Gailestingumo Vainikėlį.
Per visas negandas reikia didesnio žmonių susitelkimo, ar jo netrūksta mums?
Reikalui esant mes mokame susivienyti, vieni kitiems padėti ir palaikyti. Tą visi puikiausiai matome ir šiandieninėse negandose. Atsirado savanorių padėti senoliams, neraginami verslo žmonės siūlosi medicinai į pagalbą priemonėmis, pinigais, žmonėmis. Netgi senutės ar neįgalieji, sunkiai iš namų beišeinantys, siūlosi malda palaikyti ir medikus, ir sergančiuosius. Tai gražiausi pavyzdžiai, kalbantys apie mūsų gebėjimą susitelkti visiems sunkiomis akimirkomis. O tai, kad matome kai kuriuose visuomenės nariuose abejingumą, per didelį atsipalaidavimą ar nerūpestingumą – tai tik išimtys iš bendro visų atsakingumo konteksto.
Ar karantino metu bažnyčioje aukojamos Mišios?
Pagal Vyskupų Konferencijos nutarimą šiuo ypatingu mūsų gyvenimui laiku kiekvienas kunigas privačiai, t.y. be žmonių dalyvavimo, kiekvieną dieną aukoja šv. Mišias užprašytomis bei visiems svarbiomis intencijomis. Meldžiamasi už ligonius, gydytojus ir slaugytojus, už mirusius. Ir tai gerai suprantama, nes šiandien mums visiems labiau nei bet kada reikalingos iš Mišių Aukos plaukiančios Dievo Gailestingumo malonės.
O kaip dėl Ligonių patepimo sakramento?
Sakramentai yra teikiami, tačiau pagal nustatytas apsaugos taisykles ir reikalavimus. Tokiems ligoniams tai atliekama stacionaro sąlygomis, specialistams nustatant privalomą epidemiologinę saugą tiek pačiam ligoniui, tiek ir jį patarnaujančiam kunigui.
Ar įprastai atliekamoslaidotuvių apeigos?
Visos apeigos, taip pat ir laidotuvių, atliekamos įprastu būdu. Visa tai yra numatyta patvirtintuose apeigynuose ir kažkokių išimčių apeigose nėra numatyta. Tačiau, turint mintyje ypatingą situaciją dėl plintančio viruso, tai daroma tik kapuose, prieš tai šv. Mišias, kaip jau esu minėjęs, be žmonių aukojant tik vienam kunigui. Situacija reikalauja, kad būtini atstumai ir reikalavimai privalo būti tarp kunigo ir žmonių išlaikyti.
O dėl krikštynų, vestuvių?
Visa tai, dėl ko buvo sutarta, yra ir toliau teikiama, tačiau tik privačiai, dalyvaujant tik keliems būtiniausiems asmenims. Patys žmonės turi būti protingi ir atsakingi tiek už save, tiek ir už kitus. Tie dalykai, kurie nėra šiuo metu gyvybiškai reikalingi, sąmoningai turėtų būti nukeliami pačių žmonių, nesiveržiant juos atlikti būtent šiuo metu. Šis laikas – tikrai nėra tas laikas, kada galima švęsti ir puotauti.
Bažnyčios misija – globoti, rūpintis pagyvenusiais, vienišais žmonėmis, ar nenutrūko ši veikla?
Veikia įvairios Bažnyčios institucijos ir įstaigos, kurios ir toliau stengiasi tęsti savo misiją. Tačiau ne tik Bažnyčia, bet ir kiekvienas privalome pasirūpinti tokiais žmonėmis, nes Viešpats mums primena, kad tokiu atveju rūpinamės pačiu Kristumi. Aišku, pirmiausia turi tai daryti tie, kurie yra arčiausiai silpnųjų – jų artimieji ir kaimynai. Arba bent informuoti parapijos kunigus ar institucijų žmones apie bejėgį, pagalbos reikalingą žmogų. Negali būt mūsų visuomenėje apleistų ar nereikalingų žmonių. Visi esame Dievo ir žmonių vaikai, turintys teisę ir pareigą į Meilę.
Pasninko prasmė?
Koks turėtų būt pasninkas, mums atsako Šventasis Raštas. Pranašas Izaijas, kalbėdamas apie pasninką, akcentuoja gerų darbų artimui būtinumą, nes jie, sako pranašas, ir yra tikrasis pasninkas, t.y. lydinčioji dvasinė jo pusė.
Ką patartumėte tiems, kurie netiki, kad maldomis galima apsisaugoti?
Ilgą laiką galvojome, kad šių laikų žmogus jau yra protingiausias ir galingiausias. Puikybė mums šnibždėjo, kad galime nesunkiai įveikti visas kliūtis ir priešus. Tačiau atslinkusi pandemija visą mūsų išmintį, galybę ir puikybę pavertė visus sukausčiusia baime. Virusas sklinda nekontroliuojamas, neišnaikinamas, tarsi rodydamas mums visiems mūsų silpnumą, o ir trapumą. Štai tokioje situacijoje mąstantis, atsakingasis, kol dar yra laikas, atsigręžia į Dievą. Atsigręžia ir prašo Visagalio pagalbos. Todėl malda, pasninkas ir išmalda, kaip moko Bažnyčios ilgaamžė praktika visų epidemijų metu, – tai galingas vaistas, galintis padėti gydytojams nepalūžti, ligoniams ištverti, o visuomenei nepasimesti!
Kam skirtos Jūsų maldos?
Kiekvienas kunigas šiuo visiems sunkiu metu stengiasi melstis kartu su Visuotine Bažnyčia ir išpildyti visas jam, kaip kunigui, priklausančias maldos praktikas: kasdien aukoti šv. Mišias, kalbėti Valandų liturgiją, Rožinio malda kreiptis į Ligonių Sveikatą – Mergelę Mariją. Tai labai svarbu ir jam asmeniškai, ir jo parapijai. Per maldos bendrystę kunigai meldžia Dievą už savo žmones, o parapijiečiai malda palaiko savo kunigą ir bendruomenę. Noriu palinkėti visiems mums Dievo ir maldos teikiamos palaimos, sveikatos ir stiprybės!
Per visas negandas reikia didesnio žmonių susitelkimo, ar jo netrūksta mums?
Reikalui esant mes mokame susivienyti, vieni kitiems padėti ir palaikyti. Tą visi puikiausiai matome ir šiandieninėse negandose. Atsirado savanorių padėti senoliams, neraginami verslo žmonės siūlosi medicinai į pagalbą priemonėmis, pinigais, žmonėmis. Netgi senutės ar neįgalieji, sunkiai iš namų beišeinantys, siūlosi malda palaikyti ir medikus, ir sergančiuosius. Tai gražiausi pavyzdžiai, kalbantys apie mūsų gebėjimą susitelkti visiems sunkiomis akimirkomis. O tai, kad matome kai kuriuose visuomenės nariuose abejingumą, per didelį atsipalaidavimą ar nerūpestingumą – tai tik išimtys iš bendro visų atsakingumo konteksto.
Ar karantino metu bažnyčioje aukojamos Mišios?
Pagal Vyskupų Konferencijos nutarimą šiuo ypatingu mūsų gyvenimui laiku kiekvienas kunigas privačiai, t.y. be žmonių dalyvavimo, kiekvieną dieną aukoja šv. Mišias užprašytomis bei visiems svarbiomis intencijomis. Meldžiamasi už ligonius, gydytojus ir slaugytojus, už mirusius. Ir tai gerai suprantama, nes šiandien mums visiems labiau nei bet kada reikalingos iš Mišių Aukos plaukiančios Dievo Gailestingumo malonės.
O kaip dėl Ligonių patepimo sakramento?
Sakramentai yra teikiami, tačiau pagal nustatytas apsaugos taisykles ir reikalavimus. Tokiems ligoniams tai atliekama stacionaro sąlygomis, specialistams nustatant privalomą epidemiologinę saugą tiek pačiam ligoniui, tiek ir jį patarnaujančiam kunigui.
Ar įprastai atliekamoslaidotuvių apeigos?
Visos apeigos, taip pat ir laidotuvių, atliekamos įprastu būdu. Visa tai yra numatyta patvirtintuose apeigynuose ir kažkokių išimčių apeigose nėra numatyta. Tačiau, turint mintyje ypatingą situaciją dėl plintančio viruso, tai daroma tik kapuose, prieš tai šv. Mišias, kaip jau esu minėjęs, be žmonių aukojant tik vienam kunigui. Situacija reikalauja, kad būtini atstumai ir reikalavimai privalo būti tarp kunigo ir žmonių išlaikyti.
O dėl krikštynų, vestuvių?
Visa tai, dėl ko buvo sutarta, yra ir toliau teikiama, tačiau tik privačiai, dalyvaujant tik keliems būtiniausiems asmenims. Patys žmonės turi būti protingi ir atsakingi tiek už save, tiek ir už kitus. Tie dalykai, kurie nėra šiuo metu gyvybiškai reikalingi, sąmoningai turėtų būti nukeliami pačių žmonių, nesiveržiant juos atlikti būtent šiuo metu. Šis laikas – tikrai nėra tas laikas, kada galima švęsti ir puotauti.
Bažnyčios misija – globoti, rūpintis pagyvenusiais, vienišais žmonėmis, ar nenutrūko ši veikla?
Veikia įvairios Bažnyčios institucijos ir įstaigos, kurios ir toliau stengiasi tęsti savo misiją. Tačiau ne tik Bažnyčia, bet ir kiekvienas privalome pasirūpinti tokiais žmonėmis, nes Viešpats mums primena, kad tokiu atveju rūpinamės pačiu Kristumi. Aišku, pirmiausia turi tai daryti tie, kurie yra arčiausiai silpnųjų – jų artimieji ir kaimynai. Arba bent informuoti parapijos kunigus ar institucijų žmones apie bejėgį, pagalbos reikalingą žmogų. Negali būt mūsų visuomenėje apleistų ar nereikalingų žmonių. Visi esame Dievo ir žmonių vaikai, turintys teisę ir pareigą į Meilę.
Pasninko prasmė?
Koks turėtų būt pasninkas, mums atsako Šventasis Raštas. Pranašas Izaijas, kalbėdamas apie pasninką, akcentuoja gerų darbų artimui būtinumą, nes jie, sako pranašas, ir yra tikrasis pasninkas, t.y. lydinčioji dvasinė jo pusė.
Ką patartumėte tiems, kurie netiki, kad maldomis galima apsisaugoti?
Ilgą laiką galvojome, kad šių laikų žmogus jau yra protingiausias ir galingiausias. Puikybė mums šnibždėjo, kad galime nesunkiai įveikti visas kliūtis ir priešus. Tačiau atslinkusi pandemija visą mūsų išmintį, galybę ir puikybę pavertė visus sukausčiusia baime. Virusas sklinda nekontroliuojamas, neišnaikinamas, tarsi rodydamas mums visiems mūsų silpnumą, o ir trapumą. Štai tokioje situacijoje mąstantis, atsakingasis, kol dar yra laikas, atsigręžia į Dievą. Atsigręžia ir prašo Visagalio pagalbos. Todėl malda, pasninkas ir išmalda, kaip moko Bažnyčios ilgaamžė praktika visų epidemijų metu, – tai galingas vaistas, galintis padėti gydytojams nepalūžti, ligoniams ištverti, o visuomenei nepasimesti!
Kam skirtos Jūsų maldos?
Kiekvienas kunigas šiuo visiems sunkiu metu stengiasi melstis kartu su Visuotine Bažnyčia ir išpildyti visas jam, kaip kunigui, priklausančias maldos praktikas: kasdien aukoti šv. Mišias, kalbėti Valandų liturgiją, Rožinio malda kreiptis į Ligonių Sveikatą – Mergelę Mariją. Tai labai svarbu ir jam asmeniškai, ir jo parapijai. Per maldos bendrystę kunigai meldžia Dievą už savo žmones, o parapijiečiai malda palaiko savo kunigą ir bendruomenę. Noriu palinkėti visiems mums Dievo ir maldos teikiamos palaimos, sveikatos ir stiprybės!
Edvinas iš Šakių:
