Tikru nusilenkimu Valakbūdžio parapijos istorijai, nykstančioms laiko ir karo ar melioracijos sunaikintoms sodyboms, kuriose dar visai neseniai virė ūkininkų gyvenimas, galima laikyti ūkininko Antano Matijošaičio ir jo šeimos šią vasarą įgyvendintą privačią iniciatyvą – atstatyti ir pašventinti Kušlikių, Liepalotų ir Pusdešrių kaimuose prie sodybų dar išlikusius, bet smarkiai paveiktus laiko kryžius.  

Minėti kaimai anksčiau priklausė Valakbūdžio parapijai, o jai išnykus priskirti Sintautų parapijai. Paklaustas, kodėl jis, A. Matijošaitis, ėmėsi tokios iniciatyvos niekieno neprašytas, neragintas ir pats, neprašydamas nei paramos, nei pagalbos, atstatė gretimuose kaimuose gyvenusių ūkininkų šeimų – Statkevičių, Antanavičių-Kurų, Ramonų-Uždravių – kryžius, nors jo paties ir sesers Birutės tėviškė yra gretimoje Sintautų parapijoje, Kuodžių kaime, ūkininkas tik šypteli ir sako:

 „Aš atnaujinu visus kryžius, kurie yra mano dirbamose žemėse. Jie turi išliekamąją vertę, kurią reikia saugoti ateities kartoms.“

Pasirodo, tokiam privačiam ūkininko projektui įgyvendinti reikėjo nemažai laiko – surasti tinkamai, kokybiškai ąžuolo medienai prireikė netgi poros metų, o po to dar trys mėnesiai užtruko, kol profesionalus meistras iš Sintautų Vytautas Kajatonas Duoba atkūrė kryžius su visais autentiškais raižiniais, o kad į juos netrenktų žaibai, naujai perstatant įtaisyti ir žaibolaidžiai.

Karštą liepos šeštadienį A. Matijošaičio, jo sesers Birutės ir žmonos Zitos dėka į Valakbūdžio parapijos sodybas, kur jau prieš gerą mėnesį ūkininko darbuotojai naujai atstatė tris ąžuolinius kryžius, jų pašventinti buvo sukviesti čia gyvenusių šeimų artimieji ir šeimos bičiulis, kunigas Jonas Povilaitis.

Pirmiausiai A. Matijošaičio svečiai pasuko į Pusdešrių kaimą, kur atstatytas Statkevičių šeimos kryžius. Kryžių 1922m. pastatė čia ūkį su 38 ha žemės nusipirkęs Jonas Statkevičius. Visa įdomi Statkevičių (kaip ir kitų dviejų šeimų) įsikūrimo ir gyvenimo šioje parapijoje istorija yra aprašyta Zitos Žievytės-Kulvietienės knygoje „Valakbūdžio parapija“. Gaila, kad gražia iniciatyva negalėjo pasidžiaugti prieš keletą metų gyvenimo kelionę pabaigęs ūkio paveldėtojas Algirdas Statkevičius, Lietuvoje garsus medikas, filosofas, laisvės kovotojas, disidentas, politinis kalinys, kurio gyvenimo istorija ir nuopelnai yra žinomi kone kiekvienam lietuviui. Tačiau džiugu, kad į Statkevičių kryžiaus šventinimą atvyko našlė Ona Statkevičienė, kartu su seserimi Aldona ir sūnėnu.

O. Statkevičienė negalėjo nuslėpti jaudulio, o kartu ir džiugesio, kad turėjo galimybę antrą kartą užsukti į savo vyro tėviškę, kuri yra vos už kelių šimtų metrų nuo naujai pašventinto kryžiaus Pusdešrių kaime. Kunigui pašventinus kryžių, visi pasuko apžiūrėti, kas likę iš kadaise tėvo J. Stakevičiaus įsigyto, išplėsto ūkio trobesių,  paveldėtų sūnaus Algirdo.

„Saugumiečiai sugebėjo pavogti iš mūsų sodybos nuosavybės teisės dokumentus, kurie liudijo, kad Algirdas yra jos šeimininkas – nors taip sugebėjo mums įkąsti. Mes su vyru buvome čia atvykę, kai name gyveno daug šeimų“, – apžiūrinėdama vyro tėviškėje likusius pastatus pasakojo O. Statkevičienė.

Nuo Statkevičių sodybos, aplankę artimųjų kapus Valakbūdžio kapinėse, svečiai pasuko į gretimą Liepalotų kaimą pašventinti Ramonų-Uždravių šeimoms atstatyto kryžiaus, kuris vienintelis kaime mena šios giminės gyvenimo istoriją, nes sodyba neatlaikė karo liepsnų. Pagerbti prosenelių ir atstatyto kryžiaus atvyko Biruta Bendžiūtė iš Žaltynų kaimo. Liepalotų kryžius išskirtinis – jis pranoksta kitus savo įspūdingu devynių metrų aukščiu (kitų aukštis apie 3–4 metrai). Meistras V. K. Duoba sako, jog tyrinėjant senąjį kryžių pavyko aptikti datą – 1886 m. Šventinant šį kryžių, gražią savo giminės, prosenelių gyvenimo istoriją visiems papasakojo proanūkė B. Bendžiūtė, vaikystėje su močiute ateidavusi į sodybvietę, kurioje jau tebuvo likęs vandens telkinys ir medžių, o šiandien jau nieko, išskyrus kryžių, nebelikę.

„Slavikų parapijos klebonas Andriuškevičius (Andriukaitis) savo brolio dukrai vestuvių proga nupirko ir padovanojo ūkį bei šį kryžių“, – prie Ramonų-Uždravių šeimos kryžiaus dalijosi giminės istorija B. Bendžiūtė.

 Beje, visas šis kryžius buvo medinis, t.y. ir mūkelė medinė, ją identišką atkūrė ir V. K. Duoba. Kitų dviejų kryžių, statytų jau XX amžiaus pirmojoje pusėje, mūkelės metalinės, jas meistras tik atnaujino ir paliko autentiškas.

Kušlikių kaime A. Matijošaičio iniciatyva atstatytas kryžius Antanavičių-Kurų šeimai atminti. Šios giminės sodyboje yra ne tik kryžius, pastatytas tragiškai po arklių tempiamo vežimo ratais žuvusio šeimininko Prano Antanavičiaus atminimui, bet, kaip ir Statkevičynėje, išlikę vis dar gyvenami pastatai.

„1939 m. P. Antanavičius žuvo ant šito vieškelio, kuris ėjo čia, pro pat kryžių. Antanavičienė, likusi viena su dviem vaikais, prisiėmė užkurį – Vincą Kurą, už kurio po kiek laiko ištekėjo ir susilaukė dar vaikų, o šitą kryžių Kurai pastatė Prano garbei jau užėjus vokiečiams, tiksliai nėra žinoma 1941 ar 1942 metais“, – pasakojo giminės istoriją B. Matijošaitytė.

Meistras A. K. Duoba tvarkydamas mūkelę atrado ir pokario kovų įrodymą – šautinę „žaizdą“.

Kaime kadaise nutikusią istoriją iš vietinių gyventojų pasakojimų puikiai žino ir pats A. Matijošaitis. Pasirodo, kryžių apšaudė Sintautų stribai, kurie tada apšaudydavo ir gyventojų sodybas. Po šventinimo svečiai buvo pakviesti į svetingą Matijošaičių ūkį pasižiūrėti, kaip prieš atnaujinimą atrodė, nors ir ąžuoliniai, bet laiko ir gamtos paveikti,  sunykę senieji kryžiai.