Praėjusį penktadienį Zanavykų muziejuje atidaryta bendra seserų Laimos Kantakevičienės ir Irenos Seniūnienės tekstilės darbų bei fotografės Editos Meškonienės fotografijų paroda „Protėvių takais. Naujokynė“. Visuose darbuose perteikiami autentiškos sodybos elementai, o moterys apie sodybą, savo senelių praeitį kalba su didžiule šiluma.

Seserys susirinkusiems parodos lankytojams noriai, bet kartkartėmis ir besigraudindamos pasakojo gana liūdną visos šeimos bei mamos tėviškės Valakbūdyje istoriją. Prisiminė ir rankdarbius kūrusią močiutę, kuri gimdydama mirė gana anksti, ir mamą, kuri būdama aštuonerių kartu su tėvu bei pamote buvo ištremti, nes buvę stambūs ūkininkai. Mama pasakojusi, kad į vežimą lipdamas senelis atsiklaupė ir pabučiavo žemę tardamas, kad daugiau tėviškėlės nepamatys. Deja, žodžiai buvo lemtingi – tik atkūrus nepriklausomybę jo palaikai parvežti ir perlaidoti Valakbūdyje. Jų mama į Lietuvą grįžo 1958-aisiais, jau ištekėjusi, tačiau Naujokynė buvo apgyvendinta kitų žmonių ir vietos tikriesiems jos šeimininkams čia nebuvo, tad likimas juos nuvedė į Vilniaus kraštą. Būtent sostinėje moterys gyvena ir dabar bei sako, jog yra gyvenimas Vilniuje ir gyvenimas Naujokynėje. Sodybą jos atgavo kartu su Lietuvos nepriklausomybe ir jau 22-ejus metus čia atostogauja, kuria rankdarbius ir juokauja, kad kartais net grafikus sudaryti reikia, kas joje viešės, nes Naujokynė tuščia nebūna beveik visą vasarą. Sodybą atrado ir pamilo jų draugai, nes ji, įsitikinusios parodos autorės, tikra ramybės sala. Tiesa, šiuolaikiškai nepertvarkyta, autentiška, su daugybe jau ano laikmečio daiktų, žinoma, ir dvasios, kuri atsiveria tiek iš seserų darbų, tiek iš nuotraukų.

Kaip pasakojo fotografė ir seserų draugė E. Meškonienė, sodyboje vyrauja absoliuti laisvė, moteris  juokavo, kad vienkiemio privalumas ir tas, jog visą dieną niekieno nestebimas gali vaikščioti su naktiniais, fiksuoti unikalias akimirkas ir tiesiog mėgautis autentika. Ji sodyboje po kelias dienas praleido keturias vasaras, o fotografijos gulė į archyvus, kol galiausiai pernai kilo mintis surengti bendrą parodą.

„Editos nuotraukas perkėlėme ant drobės ir bandėm dar savo siūlą su adata pridėti“, – apie darbus pasakojo Irena, o Edita pripažino, kad jai smalsu stebėti, kaip nuotraukas interpretuoja kraujo ryšį su sodyba turinčios seserys.

Tekstilės darbuose daugybė įvairiausių sodybos elementų – ir javų laukai, ir vaizdas pro langą, ir senoviniai elementai ar tiesiog namo rąstai, kuriuose savo ranką su siūlu pridėjusi Laima mato ne tik jų girgždėjimą, kalbėjimą, bet paukščių snapus, maldą.

Laimos darbai drąsesni, ji sako, jog drobėje tiesiog piešia siūlais, be jokių išankstinių piešinių.

„Aš siūlą įvedžiau į nuotrauką“, – pasakoja tautodailininkė.

Visgi stebina ne tik kruopštūs bei unikalūs darbai, bet ir tai, su kokia meile, sakralumu jos kalba apie sodybą, šeimos praeitį. Norėjo jos eksponuoti ir išsaugotus močiutės darbus, bet sudvejojo, kad neužteks vietos, ir galiausiai tokio sprendimo labai gailėjosi. Užtat pateikia šeimos relikvija laikomą išsaugotą senovinį albumą ir kviečia jį pavartyti.

„Tai toks unikumas... Aš jį vis glostau“, – glausdama prie krūtinės seną albumą, kuriame šeimos istorija, kalbėjo L. Kantakevičienė.  

Abi seserys pripažino niekada nemaniusios, jog taip stipriai suartės su tėviške, kuri joms tapo tokia brangia ir neatsiejama gyvenimo dalimi. Darbuose, be tėviškės, perteikiami ir per karą subombarduotos, sudegusios, vos kelerius metus gyvavusios Valakbūdžios bažnyčios pamatai, laiptai. Čia, sako moterys, krikštijo jų mamą, čia šliūbą ėmė seneliai. Todėl ir ši vieta joms svarbi, nes jos nepaliaujamai žingsniuoja protėvių takais ir artimas tėviškės vietas savo žvilgsniu, jausmu perkelia į tekstilės darbus.