Sekmadienį prie projekto „Atminties kelias 1941–2021“, skirto paminėti 80-ąsias Holokausto pradžios Lietuvoje metines, prisidėjo ir Pilviškių, Baltrušių bei Barzdų bendruomenės.

Rugpjūčio 29 d. rytą „Atminties kelio“ dalyviai rinkosi buvusiose Pilviškių žydų civilinėse kapinėse, miestelio seniūnas Vytautas Judickas pirmiausiai priminė Pilviškiuose gyvenusios žydų bendruomenės istoriją. Nuo šiol ją primins ir naujai pastatytas informacinis stendas. Pilviškiuose žydai kurtis pradėjo XVIII a. II pusėje. 1865 m. čia gyveno 976 žydai, 1923 m. – 961, prieš pat holokaustą – 700 žydų tautybės asmenų. 1940 m. Pilviškiuose gyveno apie 3 tūkst. gyventojų, apie 50 proc. jų sudarė žydai. Žydų rajonas buvo seniausioji Pilviškių miestelio dalis. Jie turėjo savo bendruomenę – kahalą, išlaikė savo kalbą, papročius ir tradicijas.

„Tai buvo stipri bendruomenė, Pilviškiuose veikė 41 krautuvė, trys mokyklos, keli restoranai ir užeigos, kailių, linų fabrikas. Turgaus aikštėje jie turėjo savo sinagogą, biblioteką, taip pat skautų draugiją, sporto klubą. Tačiau 1941 m. rugpjūčio 29 d. Pilviškių žydai buvo surinkti į turgaus aikštę ir iš ten varomi į pievą prie Baltrušių kaimo ir sušaudyti“, – pasakojo miestelio seniūnas.

„Šeduvos miestelyje statomas žydų muziejus „Dingęs štetlas“, tai bus pats moderniausias muziejus visoje Europoje. Matome, kad lietuviai nėra abejingi žydams, kurie gyveno Lietuvoje ir kūrė mūsų valstybę, jie buvo intelektualūs ir veiklūs žmonės“, – kalbėjo Seimo narys Algirdas Butkevičius.

Pilviškių žydai labai gerbė savo rabinus. Paskutinis rabinas buvo rabinas Avrahamas Abba Reznikas, kuris kartu su Vilkaviškio rabinu bei moterimis ir vaikais buvo sušaudytas Baltrušių pamiškėje. Iniciatyvos tinkamai įamžinti sunaikintų žydų atminimą ėmėsi izraelietis Rami Reznik, minėto rabino anūkas. Prisidedant Šakių savivaldybei, prieš dvejus metus šioje vietoje buvo atidengtas memorialas – dviejose žydų sušaudymo vietose pastatyti du gražūs lauko rieduliai.

Taigi sekmadienio rytą renginio dalyviai iš Pilviškių pasuko į Baltrušių kaime esančią masinių žydų žudynių vietą, šiemet atvyko ir pats R.  Reznik.

„Aš stoviu čia šiandien su viena misija – statyti tiltus tarp praeities ir dabarties. Tiltą, kuris sujungia. Mano senelis Avrahamas Abba Reznikas buvo didžios žydų bendruomenės, kuri gyveno už pusantro kilometro nuo čia, rabinas. Mano amžinąjį atilsį tėvas pasakojo, kad tiek žydai, tiek lietuviai, ateidavo pas mano senelį bei prašydavo patarimų ir jis dažnai padėdavo žmonėms išspręsti problemas. Žydų ir lietuvių bendruomenės tuomet taikiai sugyveno kartu“, – kalbėjo R. Reznik.

Tačiau visa tai pasikeitė, kai 1941 metais naciai įsiveržė į Lietuvą. Karo pradžioje Lietuvoje gyveno beveik ketvirtadalis milijono žydų, 95 proc. jų buvo nužudyti. Lietuvoje per Holokaustą gyvi liko tik 8 tūkst. žydų. Lietuvos žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta per pusmetį. Pilviškiuose visi žydų bendruomenės nariai – vyrai, moterys, vaikai – buvo sunaikinti greičiau nei per mėnesį ir visa tai įvyko 1941 metų rugpjūčio pabaigoje. Panašus buvo ir kitų Lietuvos miesteliuose gyvenusių žydų bendruomenių likimas.

Pasak R. Reznik, visa tai nebūtų nutikę be vietinių kolaborantų. Žudynės vyko pačiais žiauriausiais būdais: atvesdinti senjorai, moterys ir vaikai buvo priversti išsikasti sau duobes, išsirikiuoti, prie jų buvo sušaudomi. Visa tai darė lietuviai, kurie kolaboravo su naciais.

„Mano senelis rabinas A. A. Reznikas yra palaidotas čia kartu su tūkstančiu žydų iš Pilviškių miestelio. Čia taip pat yra palaidotas ir rabinas Grynas iš Vilkaviškio. Šioje vietoje yra dvi masinės kapavietės: vienoje palaidota apie 750 žmonių, kitoje – 300. Daliai mūsų šeimos pasisekė, kai kurie jos nariai spėjo emigruoti į Izraelio žemę prieš prasidedant karui“, – kalbėjo R. Reznik.

Jis pasakojo, jog kai pirmą kartą atvyko į Lietuvą, labai norėjo pamatyti šitą vietą, o pamatęs  neprižiūrėtą ir apleistą, jautė, kad čia esančios aukos nusipelno daugiau pagarbos.

„Daugelis mane laikė tik svajotoju, sutvarkyti šią vietą atrodė beveik neįmanoma, bet man pasisekė. Džiaugiuosi sutikęs daug nuostabių žmonių, kurie man labai padėjo, kad ši vieta būtų tokia, kokia yra šiandien, – pirmiausia tai Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, specialistė Inga Navlickienė. Dėkoju kiekvienam, kuris mane lydėjo šiame kelyje, tikėjo ir pastatė tuos tiltus tarp praeities ir dabarties“, – kalbėjo R. Reznik.

Kaip sakė E. Pilypaitis, iš istorijos turime pasimokyti, kad ji niekada savo žiauriausiais aspektais nebepasikartotų.

„Kai mes susirenkame į tokias vietas, atrodo viskas aišku ir viskas suprantama. Bet neprabėga nei metai ir dalis mūsų brolių bei sesių pasirenka tokias priemones, kai gali išsitraukti geltonas Dovydo žvaigždes ir lygintis su Holokausto aukomis. Ar mes jau tiek akli ir beširdžiai, kad savo nenuėjimą į restoraną ar koncertų salę galim prilyginti getui, kelionei iki mirties vietos duobėje... Manau, daug ką reikia pervertinti ir iš naujo išmokti“, – kalbėjo meras.

Ir sekmadienį buvo vardais minėtos miestelyje gyvenusios ir per holokaustą išžudytos šeimos. Nuskambėjo Leonardo Coheno daina „Šok su manimi iki meilės pabaigos“.

„Klausydamas šios dainos, noriu palinkėti, kad mes vis tik mylėtume, vertintume vienas kitą, nesvarbu, kokie mes esame skirtingi. Kad įkvėptų mus dalintis šituo gyvenimo grožiu ir nepamirštume vienas kito bėdoje. Ir svarbiausia – kad nepasikartotų 1941-ųjų metų įvykiai“, – sakė R. Reznik.