Sausio 13-ąją  Kidulių dvare vyko lemtingiesiems 1991 m.  įvykiams prisiminti skirtas renginys. Dvaro salėje skambėjo dainos, atsiminimai, tylos minute buvo pagerbtos tragiškosios nakties aukos. Minint šią, istorija jau spėjusią tapti datą, labai svarbu suvokti, kokiame pasaulyje gyveno prieš daugiau nei tris dešimtmečius savo gyvybę vardan pokyčių ryžęsi paaukoti žmonės. Progą renginio dalyviams akimirkai nusikelti į sovietinio gyvenimo realijas suteikė Vinco Kriščiūno fotografijų paroda „Laikas ir žmonės“.

Parodoje demonstruojamos nuotraukos buvo sukurtos naudojant dviejų spalvų derinimo technologiją. Ilgus metus fotografu dirbęs vyras stebisi, jog kartais nuotraukos imamos ir pavadinamos juodai baltomis. Pasak jo, juodai baltų nuotraukų nebūna. Juoda ir balta – labai plačios spalvos, sukuriančios tūkstančius baltų, pilkų ir juodų atspalvių, suteikiančių fotografijoms išskirtinio žavesio.

Tiesa, pats autorius parodos atidaryme nedalyvavo, tad kalbamės su juo telefonu. Anot V. Kriščiūno, fotografijose užfiksuotos vėlyvojo sovietmečio gyvenimo akimirkos atspindi laikų skirtumą – nuotraukos tampa mašina, gebančia laiką sustabdyti ir suteikiančia galią juo keliauti.

„Smetonos laikų nuotraukose įamžinti žmonės labai ramūs, savimi pasitikintys, stabilūs, jie žino, ko nori ir dėl ko gyvena. Sovietmečio nuotraukose žmonės visai kitokie – jie susikaustę. Gyvenimas buvo toks, kad vieną galvodavai, kitą sakydavai, o trečią darydavai, bet niekada nežinodavai, ar tu neužkliūsi. Sudėtingas buvo laikas. Tai buvo laikmetis, kai žmonės jau buvo grįžę iš tremčių. Jie susitiko su tais, kurie juos trėmė, kurie išgrobstė jų turtus, aukoms ir budeliams teko gyventi kartu“, – kalba  V. Kriščiūnas.


Nors fotografijų autorius Vincas Kriščiūnas parodos atidaryme nedalyvavo, pakalbintas telefonu mielai dalijasi mintimis ne tik apie darbus, bet ir apie tuometinę santvarką. D. Pavalkio nuotr.

Sovietmečiu cenzūra tikrindavo ne tik tekstus, bet ir fotografijas. V. Kriščiūno pasakojimu, nuotraukose įamžintų bažnyčių kryžiai būdavo tiesiog užtušuojami. Kartais nutikdavo taip, jog uždraustos detalės cenzūrai praslysdavo pro akis ir dienos šviesą pasiekdavo Glavlito žirklėmis nepaliestos fotografijos. Nuotrauką, kurioje įamžintas Vilniaus arkikatedros kryželis, galima išvysti ir parodoje.

Vadinamosios „nuobodulio visuomenės“ gyvenimą nuotraukose ilgus metus fiksavęs menininkas labai gerai jautė santvarkos absurdiškumą. Tokios mintys galėjo kainuoti labai brangiai, todėl jam, kaip ir daugeliui kitų, beliko gyventi nieko neklausinėjant.

„Mano tėvas tarnavo rusų kariuomenėje, jis ten vos badu nenumirė. Grįžęs į Lietuvą sakydavo, jog netiki, kad rusai ilgai išsilaikys, nes tai buvo milžiniška šalis, kurioje klestėjo betvarkė. Aš pats toje sistemoje gimiau. Kai buvau vaikas, važiuodavome į mamos tėviškę Rygiškiuose, ten palėpėse buvo Smetonos laikų laikraščių. Jų dėka labai anksti susipažinau su tikrąja Lietuvos istorija. Devinto dešimtmečio pradžioje jautėsi, kad sistema jau nestabili, paskui apsireiškė Gorbačiovas, tapo aišku, kad viskas grius, tačiau nežinojome, kas laukia po to. Mūsų karta yra santvarkų pasikeitimo liudininkė. Tie lūžiai atsispindi nuotraukose, jei moki į jas žiūrėti“, – patirtimi dalijasi fotografas.

Istoriniai lūžiai visada turi savo kainą. 1991 m. sausį brangiausiai sumokėjo tie, kurie Kidulių dvaro svečių buvo pagerbti tylos minute. Iš tų žmonių liko tik nuotraukos, istorijos vadovėliuose nugulę vardai, po savimi slepiantys žlugusius gyvenimus ir beprotišką artimųjų skausmą. Išties, tą naktį savo kūnais atremti tankus pasiryžę žmonės greičiausiai nežinojo, kas laukia po to – jie ėjo, nes jautė, kad elgiasi teisingai.  Na, o po to laukė laisvė. Laisvė su visa ją lydinčia atsakomybe. Ir štai jau daugiau nei tris dešimtmečius galime publikuoti cenzūros neapkarpytus tekstus, demonstruoti neužtušuotas nuotraukas, be jokios baimės reikšti savo nuomonę, net ir tuomet, kai ji rodo nepagarbą šią teisę mums iškovojusiems žmonėms... Bet  retkarčiais vertėtų paklausyti V. Kriščiūno patarimo – žvilgtelėti į senas nuotraukas ir leistis kelionėn laiku. Aplankyti už Uralo atsidūrusius giminaičius, bunkeriuose Kalėdas švenčiančius partizanus, užsukti ligoninėn, į kurią buvo atgabenta Loreta Asanavičiūtė, o tiksliau sakant, tai, kas liko jauną merginą ištraukus iš po tanko vikšrų. Galbūt tokios kelionės metu atsirastų laimingųjų, kurie, trijų dešimtmečių kelyje netyčia nuo laisvės atskyrę ir pametę atsakomybę, pastarąją netikėtai surastų?

Agnė Kereišiūtė