Praėjusį savaitgalį surengtas trijų dienų renginys aviatoriams Antaninai Liorentaitei ir Jonui Liorentui atminti aplankant jų gimtinę Žvirgždaičius. Nors oreiviams startuoti su oro balionais ir pamatyti Zanavykiją iš paukščio skrydžio dėl prastų oro sąlygų nepavyko, tačiau pilotuojanti oro balioną Dovilė Naujokienė atskleidė šios srities subtilybes.

Renginio organizatorius VšĮ „PRIC“ vadovas Gediminas Naujokas pasakojo, kad į oro balionų šventę Šakių krašto aviatoriams atminti atvyko oreiviai iš Telšių, Vilniaus, Kauno bei Birštono.

„Gal labiau orientavomės pagerbti, prisiminti, susipažinti su šio krašto žymiais aviatoriais Liorentais, bet iš Šakių yra ir daugiau kilusių, vienas jų – Bronius Oškinis – sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius, sklandymo pradininkas. Iš kaimyninio Jurbarko yra kilęs parašiutininkas, lakūnas, Lietuvos kariuomenės kapitonas Romualdas Marcinkus, dalyvavęs oro mūšiuose su naciais. Jis kartu su J. Liorentu dalyvavo ir ANBO lėktuvų skrydyje per Europą. Oro balionų istorija taip pat yra susijusi su dvarininkais, pirmieji su oro balionu pakilo broliai Montgolfier“, – apie idėją oro balionų šventę surengti mūsų krašte pasakojo G. Naujokas.

Tad oreiviai pirmiausiai ir rinkosi Žvirgždaičiuose. Šį miestelį galime drąsiai pavadinti Lietuvos aviacijos istorijos sostine. Svečius pasitikusios miestelio seniūnė Giedrė Snudaitienė ir bibliotekininkė Asta Baubonienė pakvietė iš arčiau susipažinti su mūsų kraštiečiais aviatoriais Liorentais: surengtoje parodoje buvo pristatytas pirmosios moters lakūnės ir parašiutininkės A. Liorentaitės ir jos brolio karo lakūno pulkininko leitenanto J. Liorento gyvenimas, be to,  apie Liorentus poetiniu žodžiu pasakojo Žvirgždaičių bibliotekos jaunimo klubo nariai, vadovaujami A. Baubonienės.

Žvirgždaičiuose sutikti personažai, įkūniję A. ir J. Liorentus (Monika Būblaitytė ir Redas Miškinis), suteikė ne tik gerų emocijų, bet ir leido pajusti prieš pusę amžiaus vykusius istorinius įvykius.

Susirinkę aviatoriai aplankė iškilių žmonių gimtinę žymintį ąžuolą, šiuo metu Liorentų sodybvietės vietą žymi atminimo lenta. Miestelio kapinėse – lakūnės A. Liorentaitės kapas, 2003 m. pavasarį jos urna su pelenais iš JAV buvo parskraidinta ir palaidota Žvirgždaičiuose.

„Grįžti į tėviškės žemę – tokia buvo A. Liorentaitės paskutinė valia. Minint pirmąsias A. Liorentaitės mirties metines pagrindinė Žvirgždaičių gatvė pavadinta jos vardu“, – pasakojo A. Baubonienė.

Antra renginio diena vyko Zyplių dvare, čia kalbinam Dovilę Naujokienę, vienintelę renginyje dalyvaujančią pilotuojančią oro balioną moterį. Beje, G. Naujoko sutuoktinę. Ji pasakojo, kad pirmasis skrydis oro balionu jai, tada dar kaip keleivei, buvo su garsiu pilotu Alfredu Vauru Latvijoje.

„Buvo rytas, labai ramus oras. Aš esu ekstremalesnių pojūčių mėgėja, tad pagalvojau, kad per daug tos ramybės man būnant oro baliono keleive. O būnant pilotu reikia daugiau aspektų įvertinti – oro sąlygas, bendrauti su keleiviais, komanda, planuoti nusileidimą ir t. t. Tad pradėjau intensyviai ruoštis pilotės licencijai“, – pasakoja Dovilė.

Pašnekovė atskleidžia, kad laisvojo šiluminio aerostato pilotės licenciją turi vos metai, iki šiol yra atlikusi 40 skrydžių, mat kiekvienas pilotas pildo savo skrydžių knygelę.

„Tai panašu į vairavimo teises. Įgyti leidimą valdyti balioną reikėjo ir teorinių, ir praktinių žinių. Atlikus 16 praktinių skrydžių, licencija jau buvo mano rankose. Skristi oro balionu nėra paprasta, balioną reikia valdyti, paruošti skrydžiui ir sėkmingai jį užbaigti“, – savo kaip oreivės kelio pradžią prisimena Dovilė.

Anot pašnekovės, Lietuvoje daug skraidančių, tai daug ir gerų pilotų. Į klausimą, kiek kainuoja toks oro balionas, Dovilė šypsosi atsakydama – oro balionas kainuoja tiek, kiek gera mašina. Be abejo, ji turi rėmėjus, balionas paženklintas jų reklama. Anot Dovilės, skraidyti oro balionai laisvai gali ne visur – virš tam tikrų draudžiamų zonų yra taikomi aukščio reikalavimai.

„Vilniuje ir Kaune yra kontroliuojama oro erdvė. Prieš skrydį yra priduodamas skrydžio planas, gaunamas leidimas iš oro uosto. Vilniuje yra daug draudžiamų zonų, kurias reikia perskristi griežtai nustatytame aukštyje: Prezidentūra, Valstybės saugumo departamentas, Turniškės bei kitos vietos“, – pasakoja oreivė.

Daugeliui vis dar egzotiškai atrodantys oro balionai kelia baimę. D. Naujokienė nuramina: jame saugiai gali jaustis net ir tie, kurie turi aukščio baimę.

„Kiekvienas skrydis yra vis kitoks, nėra vienodų. Galiu pasirinkti starto vietą, tačiau niekada nepavyks suplanuoti, kur teks nusileisti. Per pramoginius skrydžius, kai stebi keleivių reakcijas, matai – vieni pakilus balionui atsipalaiduoja, pradeda fotografuoti. Be abejo, būna, kad kažkas įsikimba į tą dujų balioną ir visą laiką prasilaiko, – pasakoja Dovilė. –  Esu jauna pilotė, tai ekstremalumo neieškau, pavyzdžiui, su krepšiu paliesti medžių viršūnes ar vandenį.“

D. Naujokienė atskleidė ir daugiau oreivystės detalių: oro balionais dažniausiai yra skraidoma neaukštai, 3 km aukštyje žmogui jau trūksta deguonies. Jos balionas yra šešiavietis.

Oro balioną pilotuojanti moteris tikina, jog Lietuvoje praktikuojančias moteris oreives galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

Vis dėlto oro sąlygos rajone neleido išskleisti oro balionų kupolų dėl saugumo, tad šeštadienį Zyplių dvare susrinkusius smalsuolius oreiviai stebino iš degiklių kylančiais ugnies pliūpsniais, o sekmadienį atskubėję į Šakių „Varpo“ mokyklos stadioną galėjo stebėti baliono paruošimą pakilimui, bet pakilti buvo leidžiama tik į 50 metrų aukštį ir dar laikant skraiduolį virve.