Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Kriūkų skyriaus renginių salėje šiltai pasitikta kraštiečio, žymaus Lietuvos dailininko Sigito Nenortos (1933–1999) tapybos darbų paroda „Pareinu...“ Jo atminimui surengtoje popietėje grožėtasi ne tik šio talentingo kūrėjo, įamžinusio Lietuvos bei gimtojo krašto peizažus, darbais, bet pasivaikščiota ir jo gyvenimo takais.

Kaip parodos atidarymo pradžioje kalbėjo Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Lilija Liutvinienė, Kriūkų peizažas dailininkui S. Nenortai buvo išties svarbus, tai matyti jo paveiksluose, o šios parodos atidarymas prasmingas tuo, jog buvęs mokyklos mokinys, mokytojas S. Nenorta gimtadienio dieną tarsi grįžo į gimtinę, paroda yra skirta ir artėjančiam Kriūkų mokyklos 110 metų jubiliejui.

Tėvelio gyvenimo takais pasivaikščioti, stabtelėdama prie jo nutapytų paveikslų ar nuotraukų, pakvietusi menininko dukra, Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos direktorė Margarita Ramonienė priminė, jog tėvelis gimė prieš 90 metų gegužės 12-ąją Joginiškių kaime. Baigė Kriūkų vidurinę mokyklą, dvejus metus pastudijavęs lietuvių kalbą Vilniaus pedagoginiame institute grįžo mokytojauti į Kriūkus. Taip pat dirbo Gelgaudiškio, Želsvos vidurinėse mokyklose, greičiausiai mokė dailės.

„Rengdama parodą, aš bendravau su krūva giminių, kurie privežė gausybę nuotraukų. Aš savo senelio iš Kriūkų Vinco Nenortos nebuvau mačiusi net nuotraukose, dabar aš jas turiu dvi“, – džiaugėsi M. Ramonienė pirmiausiai demonstruodama tėvelio nuotrauką, kurioje jis sėdi su obuolių rezgine prie takelio, vedančio į Sviatošino dvarą.

Ekrane sukosi kraštiečio S. Nenortos gyvenimo akimirkos: jis jaunystėje trumpai studijavo net kūno kultūrą, bet troškimo tapti dailininku neišsižadėjo, 1966 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dailės pedagogiką) ir pradėjo dėstyti Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (vėliau – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), kur su pertraukomis dirbo iki mirties – 1999 metų. Ši kolegija dailės studijų salę pavadino Sigito Nenortos vardu.

„Tėvelis netgi studijuodamas dailės akademijoje dėvėjo juodą kostiumą. Ši tradicija – menininkams vaikščioti su kostiumais – yra atėjusi iš tarpukario Lietuvos“, – pasakojo M. Ramonienė.

Anot jos, tėveliams apsigyvenus Kaune, Kęstučio gatvėje, jis čia įsirengė tapybos studiją.

„Tėvelis labai nemėgo fotografuotis, todėl visose nuotraukose jis be galo rimtas. Bet fotografavo kitus, daugiausiai mane mažą“, – neslepia M. Ramonienė.

Ji pasakojo, jog parodai Kriūkuose darbus surinko iš savo ir brolio namų, darbovietės. S. Nenorta yra surengęs septynias personalines, dalyvavo apie 30 grupinių parodų. Dailininko artimieji yra surengę dvi S. Nenortos parodas po mirties.

Kalbėdama apie tėvelio kūrybą M. Ramonienė akcentavo, jog jo darbuose spalva bei potėpis yra pagrindinės meninės raiškos priemonės.

„Patikęs motyvas po keleto metų būdavo net atkartojamas, aišku, tuo pačiu tėvelis ieškodavo naujų spalvinių derinių“, – aiškino menotyrininkė pridurdama, jog tėvelis tapė ne tik peizažus, bet kūrė ir portretus, figūrines kompozicijas.

„Nutapytas darbas „Gimtoji sodyba“ buvo labai tėvelio mylimas. Iš fotografijų mačiau, kad jis dažnai kabodavo mūsų namuose. Kitame nutapyta dorė – šie laivai taip pat buvo gaminami Kriūkuose. Šis paveikslas pas mus sugrįžo, jį rado dailininkų šeima Vilniaus senamiesčio kieme atremtą prie šiukšlių dėžės“, – pasakojo kraštiečio dukra pridurdama, jog tėvelis rašydavosi, kur iškeliauja jo darbai.

„Vartydama sąsiuvinuką radau, kad vienas paveikslas, nutapytas 1981 m., buvo parduotas Kriūkų kolūkiui už 725 rublius. Beveik dviejų metrų pločio. Kol kas mes jo neradom...“ – sakė M. Ramonienė.

Ji didžiavosi ir tėvelio kūrybiniais nuopelnais, ypač laimėta tarptautine Miklošo Kaplaro premija (Vengrija, 1974 m.). 1983 m. S. Nenortai suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas. Dailininko darbų yra įsigiję Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, visuomeninės įstaigos, privatūs kolekcionieriai Lietuvoje ir užsienyje. S. Nenorta taip pat kūrė knygų viršelius, ekslibrisus, iliustracijas žurnalams.

O kokį S. Nenortą mena kriūkiečiai, kiti giminaičiai? Parodos atidarymo metu L. Liutvinienė skaitė giminaitės Meilutės iš Majamio prisiminimus, ji S. Nenortą mena kaip neįtikėtina ramybe, šiluma spinduliavusį žmogų.

Kad S. Nenorta dažnas svečias buvo tėvų namuose, pasakojo kriūkietė mokytoja Vilija Venienė.

„Mano amžinatilsį tėvelis taip pat šiek tiek tapė, tai jie su mokytoju Sigitu praleisdavo labai daug laiko, kartu piešdavo, tardavosi, kokie tie dailės reikalai. Laikas tada buvo labai sunkus, vėlyvas pokaris. Žinau, kad labai aliejinių dažų trūko, laimingi būdavo, jei gaudavo kokią retesnę spalvą. Taip taupiai tą tūtelę naudodavo“, – pasakojo kriūkietė.

Šiltais prisiminimais dalinosi ir kiti kriūkiečiai, taip pat S. Nenortos giminės, skambėjo kriūkiečių posmai, dainos.