Byrant paskutinėms metų dienoms, tampa savotiška būtinybe bent trumpam perversti kalendoriaus lapelius, apžvelgti svarbiausius metų darbus, pasitikrinti, ar pavyko įgyvendinti užmojus. Zanavykų muziejaus kolektyvas kasmet savo draugus, bičiulius ir rėmėjus kviečia į padėkos vakarą „Ačiū, kad šalia esi“, nes, kaip jie patys sako, tik žmogaus santykis su žmogumi yra pats prasmingiausias. Toks šiltas ir turtingas padėkų buvo penktadienio vakaras muziejuje, jį vainikavo nuotaikinga muzikinė dovana.
Elegantiškai išpuošta muziejaus menė svetingai priėmė kiekvieną atvykusį ir be žodžių buvo aišku – kvepia didžiosiomis metų šventėmis. Nesumeluotas jaudulys, bet kartu ir pakilus šventiškumas atsispindėjo visų muziejaus kolektyvo narių veiduose. Muziejaus direktorė Rima Vasaitienė nebando slėpti, kad metų pabaiga pilna bėgimo, ėjimo paviršiumi, todėl kasmet, organizuodama padėkos vakarą, ji kiekvieną kviečia vis iš naujo padėti sau atrasti gražaus adventinio laiko esmę. 
Simbolinės verpstės – bičiulystės ir bendrai suverptų darbų simbolis – atiteko septyniems muziejaus draugams, bičiuliams, partneriams. Viena jų atiteko Šakių „Varpo“ mokyklai. R. Rauktienės nuotr.
„Ačiū, kad esate – muziejaus lankytojai, kolegos, bičiuliai, pagalbininkai, kultūros mylėtojai bei globėjai“, – tokie žodžiai iš jos lūpų skambėjo tiek oficialiosios renginio dalies metu, tiek po jo. Iš tiesų, ir R. Vasaitienės asmeniniame kelyje dabar tas laikas, kai savaime tenka pasigręžioti į praeitį, suskaičiuoti nuveiktus darbus, rūpintis pradėtų tąsa, rasti idėjų bei resursų naujiems projektams. Visai neseniai sukako 30 metų, kai ji darbuojasi muziejuje. Jis jau seniai yra tapęs antraisiais namais, kuriuose, neslepia direktorė, ji jaučiasi laiminga.
„Dirbti muziejuje – didelė atsakomybė. Juk kokią savąją istoriją ir kultūrą mes gebėsime matyti, kokią ją perduosime ateinančioms kartoms, ar neišduosime savęs, ar nepasiduosime kitų kultūrų įtakoms, tokia bus ir mūsų tautos ateitis...“ – svarsto direktorė ir džiaugiasi, kad tuometinė kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė prieš tuos tris dešimtmečius patikėjo jauna specialiste ir suteikė galimybę išbandyti jėgas muziejuje.
Tikriausiai nebus klaida daryti išvadą, jog jei ne ilgametis, nuoseklus ir atkaklus direktorės bei jos suburtos darbščios komandos darbas, nebūtų ir tradicija tapusių padėkos vakarų, tokio gausaus būrio bičiulių, partnerių, nuolatinių globėjų, rėmėjų ir lankytojų. Renginio pradžioje buvo gera proga pakeliauti per 2024-uosius. O metai, sako kolektyvas, buvo margi kaip paukštis – edukacinės veiklos, parodos, etnografinės šventės, konferencijos, minėjimai, nepamirštant nuolat tobulėti, kelti kvalifikaciją, dalyvauti mokymuose. Prieš dešimtmetį Zanavykų muziejus įsikūrė dvaro vežiminėje ir nuo tada visos kertės pildosi eksponatais bei gyva kolektyvo dvasia.
„Mes augame, keičiamės ir veikiame“, – savo kasdienybę įvardija muziejininkai.
O jų darbą įvertina ne tik vietiniai lankytojai, nuo darželinuko iki senjoro, bet ir gausūs atvykstančiųjų srautai. Kaip juokavo kaimynystėje gyvenantys lukšiečiai, muziejaus kiemas nuolat pilnas autobusų ir žmonių klegesio. Muziejus atviras tiek sveikiems, tiek žmonėms su negalia, o tradiciniai renginiai kasmet nusispalvina vis sodresnėmis spalvomis. Kad ir tradicinis festivalis „Išeik, sūduvi, ant dvaro pamandravot“ – šiemet net tris dienas siūlęs turiningą programą visokiam skoniui. Muziejus kasmet puoselėja ir plečia tarptautinius ryšius. Kaimynai lenkai iš Budry savivaldybės per bendrus projektus tapo gerais bičiuliais, o šiemet rudenį, tikėtina, atsivėrė ir dar viena nauja tarptautinė bendrų veiklų kryptis su Slovėnijos Velenje muziejumi. Sveikinimo žodį taręs Seimo narys Darius Jakavičius taikliai pastebėjo, kad muziejaus veiklos ne tik tęsiasi, bet ir plečiasi – o tai jau lyg ir savaime piešia šviesią muziejaus ateitį. Kad neatrodytų, jog muziejininkų kasdienybė lydima vien lengvumo, R. Vasaitienė primena, kad būna visokių akimirkų: „Būna, jog atrodo, kad jau toliau neįmanoma, bet visada atsiranda koks plyšelis, pro kurį pamatai šviesos spindulėlį ir taip nejučiom išlaviruoji, išeini, nes šalia tavęs juk yra žmonės. O kai šalia žmonės, tu gali viską. Būtent tam skirtas šis vakaras – padėkoti vieni kitiems už buvimą šalia, paskatinimą, rėmimą. Muziejus – mūsų visų vertybių saugotojas ir kas, jei ne mes patys turime jį kurti, kad turėtume ką palikti ateities kartoms.“
Padėkos vakaro metu tradiciškai buvo įteiktos septynios simbolinės verpstės bei padėkos raštai. Tai gerų darbų verpimo simbolis ne tik muziejaus, bet ir zanavykų krašto istorijos išsaugojimo kelyje. Pirmoji verpstė dėl atstumo dar iki šio renginio pasiekė adresatą – Velenje muziejaus kolektyvą. Kolegoms slovėnams ji buvo įteikta už indėlį į Slovėnijos ir Lietuvos kultūrą bei bendradarbiavimą rengiant tarptautinę parodą „Iš nuotakos kraičio skrynios“. Antroji verpstė už ilgametį prasmingą bendradarbiavimą atiteko Šakių „Varpo“ mokyklai. Trečioji verpstė buvo netikėta, bet viso kolektyvo širdį sušildžiusi staigmena – ją gavo mūsų laikraščio kolektyvas už bičiulystę skleidžiant informaciją apie muziejaus veiklas. Ketvirtoji verpstė teko Panemunės pilies direktoriui dr. Mariui Daraškevičiui. Šis per nuotolį išreiškė džiaugsmą „jau kelerius metus besimezgančia vaisinga draugyste puoselėjant dvarų paveldą“. Muziejaus kuriami projektai, pasak M. Daraškevičiaus, tampa reikšmingu indėliu dvarų paveldo tyrimų sklaidos lauke. Penktoji verpstė atiteko kraštiečiui dailininkui Jonui Daniliauskui. Pastarasis muziejaus fondui dovanojo vertingų savo paveikslų, o už jį padėką atsiėmęs brolis Vitas Daniliauskas juokavo, kad skatins brolį ir „toliau šią tradiciją tęsti“... Šeštoji verpstė už prasmingą bendradarbiavimą atiteko savivaldybės Kultūros ir meno tarybos pirmininkei Rimai Rauktienei, kuri dėkodama už įvertinimą sakė: „Didelių darbų muziejaus labui nesijaučiu nudirbusi, bet viena tikrai aišku, kad be savitarpio supratimo darbai sklandžiai negalėtų eitis. Esu didžiai nustebinta ir pamaloninta.“ Paskutinę verpstę už svarų indėlį organizuojant medžioklės ir amatų festivalį priglaudė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša. Tiesa, jis pats renginyje dėl ligos nedalyvavo, todėl padėką atsiėmė Vilkaviškio rajono medžiotojų ir žvejų draugijos narys Andrius Rapalas, pasidžiaugęs, kad muziejuje jau jaučiasi kaip namuose, nes bendri renginiai labai stiprina bičiulystę.
Daug rožių žiedų, lydimų žodinių padėkų ir šiltų apsikabinimų, buvo tą vakarą išdalinta, o kai prieš žiūrovus sustojo visas muziejaus kolektyvas, mintis tebuvo viena – vos vienuolika žmonių sugeba kasmet nuversti kalnus, generuoti naujas idėjas ir kasdien, net ir savaitgaliais, kurstyti šiuolaikiško muziejaus gyvybę.
Šventinį vakarą vainikavo miksas iš pop muzikos ir klasikos. Šypsenas veiduose įžiebė du energingi, šmaikštūs džentelmenai – Laimonas Bendaravičius, klasikinio vokalo meistras, ir Justinas Stanislovaitis, popmuzikos atlikėjas.
Nijolė iš Gelgaudiškio:
