„Aš visada sakau – esu iš Šakių. Ne kaunietis, ne vilnietis, o bičas iš Kudirkos gatvės“, – taip lakoniškai save apibūdina 26-erių metų stand-up komedijos atstovas Deividas Vizgirda. Šiandien jį galima išvysti ant scenos, renginiuose, tinklalaidėse ar socialiniuose tinkluose, tačiau pats Deividas kylančio žinomumo nesureikšmina. Jis skaičiuoja, kad scenoje jau yra stovėjęs daugiau nei penkis šimtus kartų ir pripažįsta – šiame kelyje netrūksta nei pakilimų, nei nusivylimų. Pastaraisiais momentais jį palaiko paprasta, bet tvirta nuostata, tapusi ir savotišku gyvenimo principu: „Jeigu bijai – vis tiek daryk, nes vėliau prisiminsi ne tai, kas nepavyko, o tai, ko taip ir neišdrįsai padaryti.“
O viskas prasidėjo taip...
„Mokykloje buvau visoks – turbūt kaip dauguma, bet nebuvau juokdarys. Akademiniais gabumais gal ir nežibėjau, tačiau jau tada buvau vadinamas „kalbų žmogumi“ – mėgau bendrauti, kalbėti, dažnai vesdavau renginius Šakiuose“, – prisimena Deividas ir sako besigailintis, jog tik paskutiniais metais mokykloje pradėjo lankyti dramos studiją, nes tada pirmą kartą aiškiai pajuto, kad jo kelias – kūrybiškumo link. Kalbėdamas Deividas ne kartą sugrįžta ir prie savo močiutės – tos pačios iš V. Kudirkos gatvės. Jis prisimena jos pasakymus, įvertinimus ir į kišenę prieš keliones įspraustus eurus. Nors viską pasakoja su humoru, už juokų aiškiai matyti: močiutė jo gyvenime buvo ir liko svarbi atrama, turėjusi jam didelę įtaką. Kai jis buvo mažas, būtent ji jam neleisdavo žiūrėti televizijos humoro laidų, tačiau internete Deividas tas laidas peržiūrėdavo, o išgirstus juokelius perteikdavo draugams. Taip gimė svajonė savo jėgas nors kartą išbandyti taip vadinamo atviro mikrofono scenoje.
Baigęs mokyklą Deividas įstojo į lietuvių filologijos ir reklamos studijas Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Nors viliojo reklama, geriau sekėsi filologija, o per akcentologijos paskaitas dėkoti teko būtent zanavykiškai šnektai, kai net dėstytoja sakydavo: „Va, taip turi kalbėti lietuvis.“
Studijų metais jis aktyviai įsitraukė į universiteto veiklą, ypač renginių organizavimą ir ryžosi išmėginti stand-up komedijos sceną. Pirmasis Deivido pasirodymas, atsimena jis, buvo panašus į amerikietiškus kalnelius, kurių pradžia buvo labai sunki, o pabaiga – visai vykusi.
„To karto užteko, kad suprasčiau – noriu tuo užsiimti rimčiau“, – atviras pašnekovas.
Tada jis ėmė reguliariai važinėti į stand-up pasirodymus, kol planus pakoregavo antroji COVID-19 banga ir renginių veikla sustojo. Pauzę Deividas išnaudojo bandydamas užsidirbti Vokietijos fabrike. Susiklosčiusios aplinkybės suteikė laiko savo kelio permąstymui. Jis suprato, kad nenori nei tapti „didžiuoju filologu“, nei likti dirbti fabrike. Todėl grįžęs į Lietuvą nusprendė dar kartą pabandyti komiko kelią ir jame pasiliko iki šiol.
Draugai, šeima ir močiutės cenzūra
Pradžioje jį labiausiai palaikė bičiuliai, o šeimai apie savo naują aistrą beveik nepasakojo.
„Galvojau, kad gal nelabai supras...“ – atvirauja Deividas.
Tačiau akyla močiutė pastebėjo vis dažnesnes anūko keliones į Vilnių, ir anūkui nieko kito nebeliko, kaip tik galiausiai paaiškinti, su kuo tas stand-up’as valgomas. Kai močiutė paklausė, ar jis iš to uždirba, teko sąžiningai prisipažinti – ne tik neuždirba, bet dar ir pats susimoka už kelionę į sostinę ir atgal. Tačiau taip buvo tik iš pradžių, dabar iš komedijos jis valgo duoną, bet močiutė iki šiol dar nėra buvusi anūko pasirodyme. Kodėl?
„Sako, kad per daug nervintųsi... Net kai Šakiuose darėme turą, ji net planavo ateiti, bet paskutinę dieną persigalvojo“, – pasakoja Deividas ir priduria, kad didžiausias nerimas dėl vartojamų keiksmažodžių. Ir nors komikas bandė aiškinti, kad jie stand-up’e tėra tik prieskonis, o ne pagrindinis patiekalas, močiutė į visą šitą reikalą tik numojo ranka: „Ai, tai nereikia!“ Tačiau artimųjų palaikymą jis jaučia: „Dabar jau ypač smagu – mama yra buvusi mano pasirodymuose, buvo atėjusios ir pusseserės.“
Gyvenimo Kaune etapas pasibaigė studijomis, o dabar Deividas su sužadėtine gyvena Vilniuje ir visą energiją skiria komedijai bei rašymui. Sostinėje greitai rado bendraminčių būrį – tarp jų ir kitas šakietis Simanas Žurauskas, kiti komikų pasaulyje žinomi veidai. Su kai kuriais kartu jie pradėjo kurti humoro projektus, bet pasilieka erdvės ir savarankiškam darbui.
Juokauti reikia ne visur
„Kažkaip pradėjo pavykti iš komedijos ir uždirbti. Dabar čia jaučiuosi visai patogiai“, – sako šakietis ir vardija svarbiausias scenos pamokos. Viena jų – nebijoti sudegti.
„Scenos baimės niekada neturėjau, tačiau yra viena baimė, kuri niekur nedingsta: kas nutiks, jei pasakysi juokelį, o salėje – visiška tyla“, – atvirauja komikas.
Toks nerimas ypač juntamas testuojant naujus juokelius, bet svarbu nebijoti patirti nesėkmę.
„Labiausiai patobulėji tada, kai blogai pasirodai“, – įsitikinęs Deividas. Jis prisimena vieną pasirodymą, kai į sceną užlipo neblaivus, tačiau pabrėžia – tai buvo pamoka, kurios daugiau nebekartoja. Jokių žvaigždžių ligos apraiškų jis taip pat nejaučia, priešingai, yra kuklus: „Nesuprantu, kur čia ja susirgti – gyvenu tokį pat gyvenimą, kaip ir visi kiti: važiuoju viešuoju transportu, einu į tas pačias parduotuves, bendrauju su žmonėmis. Didžiuotis savo darbu galima, bet trumpam. Užmigti ant laurų – pavojinga. Man dar labai toli iki to, kad galėčiau sakyti, jog esu išgarsėjęs.“
O ir pačios sėkmės suvokimas bėgant metams labai keitėsi.
„Kai pradėjau šį kelią, galvojau – sugalvosiu labai gerą juokelį ir jau būsiu komikas. Vėliau – kai mane pakvies apšildyti profesionalus, tada jau būsiu komikas, paskui ėmiau mąstyti, kad kai pradėsiu iš to uždirbti ir išgyventi, tada jau bus tas esminis momentas... Ir kai visa tai jau įvyko, supratau, kad vis tiek nežinau, ar jau esu komikas“, – pripažįsta Deividas.
Geriausi juokeliai, sako jis, dažnai gimsta iš nemaloniausių patirčių, o santykių tema išvis yra neišsemiama, todėl jo draugė konflikto metu dažnai jį patraukia per dantį, kad šis, dar konfliktui nepasibaigus, bėga viską užsirašyti. Scenoje Deividas specialiai nevengia pasijuokti iš savęs – tai jo gynyba ir sąmoningas pasirinkimas, nes „tik išsilavinęs žmogus tai geba padaryti“.
„Jeigu pirmas pasijuoki iš savęs, niekas kitas tavęs nebegali įžeisti“, – tvirtina pašnekovas ir sako, jog komiko darbas jį išmokė vieno – humoro reikia ne visur. Juokaudamas su publika jis visada stengiasi palaikyti lygiavertį santykį: jei pasišaipo iš kito, tuoj pat priduria ką nors ir apie save.
O smagiausia tai, kad šiandien, važinėdamas po visą Lietuvą, niekada neišsižada gimtojo krašto tapatybės ir mano, kad iš mažo miesto prasimušti netgi lengviau: „Pas mus mažiau veiklų, todėl tenka patiems kurti, galvoti, ieškoti. Tas labai lavina kūrybiškumą.“ Visiems jauniems žmonėms jis taip pat siunčia aiškią žinutę – negaišti laiko per dideliems apmąstymams ir permąstymams.
„Dažnai bijome pradėti net tada, kai žinome, ko norime“, – sako jis.
Todėl pats vadovaujasi paprasta taisykle: „Vienas, du, trys – ir darai.“
Jei pats galėtų grįžti į mokyklą, Deividas sako, „daugiau mokytųsi matematikos – gyvenime ji labai praverčia“. O paklaustas apie svajones, mąsto giliai filosofiškai, nes didžiausia jo svajonė nėra konkreti viršūnė: „Svarbiausia – visada turėti svajonę. Kai nebeturi tikslų, prasideda stagnacija.“ O iš realesnių planų šiuo metu jo siekis – daugiau rašyti ir be komedijos dar plėsti veiklą ir sporto srityje.
Eduardas iš Griškabūdžio:
