Artėjant Vasario 16-ajai kalbiname Sąjūdžio aktyvistą Gintautą Žulį, su kuriuo šnekamės ir apie kasdienius dalykus, laisvės vėjus, viltis.
Antradienio popietę, vis dar lauke spaudžiant šaltukui, G. Žulys pakviečia į vidų. 85-erių Gintautas kūrena krosnį, ant rinkių šildosi puodelį arbatos. Įsitaisom ant zelikio, čia šilčiausia vieta, kai kambaryje temperatūra nesiekia dešimties laipsnių: abu su kailiniais, jų, sako Gintautas, dieną net nenusivelka. Tačiau jis niekuo nesiskundžia, sako – visi jam padeda, „šelpia iš visų pusių“, aplanko draugai, maisto parūpina giminaičiai, kaimynė. Malkų pasigamina pats. Nors Gintautas gyvena kukliai, buitis skurdoka, tačiau kiekvienas daiktas turi savo vietą, tvarkingai sudėtos knygos: Motiejaus Valančiaus proza, Marcelijaus Martinaičio poezija, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ ir kitos. Už spintelės stiklo užkištos nuotraukos.
„Čia mano anūkės. O čia du draugai: šakietis tapytojas Algimantas Kuras, poetas Sigitas Geda. Su juo gyvenau viename studentų bendrabučio kambaryje Vilniuje, kur studijavau istoriją, skaičiau jo parašytus eilėraščius. Per mokslo metus tik du parvažiavimai namo būdavo, per abejas sovietines spalio ir gegužės „šventes“. Visi būdavo kaip drankviedriai patenkinti...Tik mane iš trečio kurso išmetė – už poelgį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu...“ – pasakoja G. Žulys ir rodo vėliau jam bičiuliu tapusio S. Gedos rašytus laiškus. 
Devintą dešimtmetį įpusėjęs Gintautas Žulys, nors ir gyvena kukliai, yra vienas iš tų žmonių, kurie nesiskundžia. Tiesa, laukia, kad nors kiek atšiltų. Nors buitis skurdoka, jo namuose kiekvienas daiktas turi savo vietą ir byloja svarbius gyvenimo momentus. D. Pavalkio nuotr.
Gintautas atvirauja be akinių žmogų matantis kaip pro miglą, draugas per klaidą akinius išvežė, bet padavus į rankas naujausią „Draugo“ numerį, kurio pirmame puslapyje rajono biudžeto lėšos, replikuoja: „Vertėtų skaitytojui išsikirpti, pasikabinti ir stebėti, kaip vykdomas.“
Gintautas sako, kad pirmas jo veiksmas išlipus iš lovos yra įsijungti radiją, tad jis žino, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje, turi savo nuomonę, tiesa, neigiamą, ir apie šalies Prezidentą.
„Jaučiuosi atsakingas Lietuvos pilietis, nebuvo rinkimų, kad būčiau praleidęs“, – patikina pašnekovas.
O pasiteiravus, kaip Gintautas šiandien gyvena, akimirkai susimąsto ir sako tiesiai. „Baigiuosi... Įpusėjęs jau devintą dešimtį. Dantys išbarškėję... Buvau zupės išsiviręs, paskutinę porciją suvalgiau. Kai kada per dieną vienas drūtas pavalgymas būna. Laukiu, sniegas kai nutirps. Eiti sunku, dusina, su dviračiu geriau sekasi važiuoti, tai planuoju pas dantų gydytoją apsilankyti, – atvirauja Gintautas ir priduria: – Laukiu atšilimo, kad galėčiau nusivilkti skrandą ir apsikirpti. Buvau kaimo kirpėjas.“
Gintautui šiemet bus 86-eri, sako, kad ir atmintis suprastėjo: jei žmonių pavardes atsimena, tai vardai pasimiršta. Per dvi valandas užsitęsusį pokalbį teko išgirsti ir jo prisiminimus apie darbą jaunystėje Kazachstane, dailininko darbą tuometiniame „Paryžiaus komunos“ kolūkyje. Pokalbis pakrypsta apie Sąjūdžio laikus.
„Buvo 1989 m. ruduo. Ruošdamasis žiemai lopinau pečių, su kelne lyginau molį. Per duris įeina Algirdas Endriukaitis. Jis ir pasiūlė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Šakiuose sekretoriaus pareigas. Mačiau, kad tarybinės sistemos pamatai buvo smarkiai paardyti. Išėjau iš darbo pats, dailininko darbas buvo priešiškas naujiems vėjams...“ – prisimena G. Žulys.
Kai pokalbis pasisuka apie Saliamono Banaičio tėviškę, esančią už kelių kilometrų nuo jo namų, Gintautas prisimena, kaip ne vienerius metus siekė už savo pinigus sutvarkyti kelią į Banaitynę.
„Anksčiau su dviračiu važiuodavau į signataro tėviškę Vaitiekupiuose, žiemą su slidėmis nučiuoždavau. Paskutinį kartą buvau užpernai. Dabar jau nevalioju nueiti. Jau ir juokinti žmones nenoriu... – sako pašnekovas ir priduria: – S. Banaitis buvo vienas mūsų krašto didesnių vyrų, valstybininkų. Nors be jo dar du turim signatarus. Norėjau, kad būtų geresnė prieiga prie signataro tėviškės. Tik man atėmė žadą, kai sulaukiau atsakymo iš įmonės vadovo, į kurį kreipiausi dėl kelio sutvarkymo, kad jam gaila mano pinigų...“
Artėjant Vasario 16-ajai prašome G. Žulio išsakyti ir palinkėjimą jaunimui bei Lietuvai.
„Jauniems žmonėms linkiu tuoktis, minimum nors du vaikučius turėti. Reiktų skatinti gimstamumą Lietuvoje. Lietuva šiandien yra išmirštanti tauta. Jaunimas, ieškodamas geresnio gyvenimo ir didesnio uždarbio, išsivažinėja po užsienius. Nuo pusketvirto milijono tauta ištirpo iki trijų, – svarsto G. Žulys. – Lietuvai ir viso pasaulio tautoms linkiu – išlikti, kiek Dievas duoda, kuo ilgiau gyvuoti. Ūgtelti iki kokių dešimt milijonų gyventojų.“
G. Žulį esame kalbinę ne kartą, jis ir iki šiol išlikęs toks pat nuoširdus, šiltas ir atviras: išlydi į kiemą, pamojuoja ranka, nuo veido nedingsta šypsena. Kieme pakelia akis į plevėsuojančią ant stiebo Trispalvę, sako, kad jau apskurusi, reikia keisti į naują: „Audeklas labai nedrūtas. Nuo Gedimino pilies bokšte plevėsavusi vėliava, padovanota Naumiesčiui, nuotraukoje tai visai sveikutėlė, matyt, iš drūtesnio audinio pasiūta, nors visų lietuviškų darganų plakama, draskoma buvo... Jeigu atsitiktų taip, kad būčiau dar gyvas ateinant rusams... prie tos vėliavos norėčiau ir numirti...“
Eduardas iš Griškabūdžio:
