Praėjusį penktadienį dvarų istorija besidomintiems buvo pristatyta naujausia dr. Mariaus Daraškevičiaus knyga „Didysis kaminas, arba Dvaro virtuvė“. Knygoje autorius pristato savo tyrinėjimų rezultatus ir kviečia leistis į kelių šimtmečių kelionę po Lietuvos dvarų virtuves – erdves, kuriose virė ne tik maistas, bet ir kasdienis gyvenimas.
Neatsitiktinai knygos pristatymas vyko restorane „Kuchmistrai“, įsikūrusiame autentiškame Zyplių dvaro virtuvės pastate. Kaip rekomenduota to meto ūkininkų ir architektūros leidiniuose, virtuvė buvo statoma atskirai nuo rūmų, per keliasdešimt metrų, o jos centre iškilęs didysis kaminas plačiai aptariamas ir knygoje. Todėl architektūros paveldo eksperto, architekto, humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies direktoriaus Mariaus Daraškevičiaus pasakojimai šioje aplinkoje skambėjo ypač įtaigiai, o renginį vainikavo virtuvės šefo Artūro Rakausko parengta istorinių skonių įkvėpta degustacija.
„Dvaro virtuvėje visada vykdavo daugiausia gyvenimo ir veiksmo“, – sveikindamasis su publika kalbėjo dr. M. Daraškevičius, kartu girdamas Zyplių dvaro komplekso išskirtinumą bei gyvybingumą. 
Organizatorių nuotr.
Prieš trejus metus nusprendęs tyrinėti dvaro virtuves, jis leidosi į mikroistorinį architektūros tyrimą, apimantį maždaug keturių šimtų metų laikotarpį – nuo XVI a. vidurio iki XX a. pradžios. Knygos autorius tyrinėjo apie 60 dvarų virtuvės pastatų, tarp jų Zyplių ir Gelgaudiškio dvarų virtuves, bei jų likučius Lietuvoje ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Pristatymo metu dr. M. Daraškevičius pasakojo, kad pradžioje virtuvė buvo tarsi namų pelenė – kukli, paslėpta, utilitari. Tačiau laikui bėgant ji tapo prestižine, modernizacijos paveikta savotiška kulinarine laboratorija, atspindėjusia Vakarų Europos įtakas ir platesnius socialinius pokyčius. XIX a. atsirado mūrinės virtuvės su bokšteliais, apgalvotais kaminais, net dekoru – jos tapo ne tik funkcionalios, bet ir estetiškos, neatsiejamos nuo visos dvaro architektūrinės visumos. Pasak autoriaus, viena didžiausių problemų visais laikais buvo vėdinimas ir dūmų šalinimas, todėl knygoje detaliai analizuojama, kaip buvo ieškoma sprendimų gerinant darbo sąlygas, prižiūrint ugnį ir racionaliai organizuojant virtuvės procesus.
„O didysis kaminas apskritai yra mano meilė, – šypsojosi M. Daraškevičius pasakodamas, kaip gimė knygos pavadinimas. – Ten įlindus dar dešrom kvepia. Man didysis kaminas yra dvaro esencija – ir jausminė, ir faktinė, nes šis statinys egzistuoja visą mano tyrimo laikotarpį.“
Jis pasakojo, kad kai kurių dvarų didieji kaminai tokio dydžio kaip šiuolaikiniai butai. Toliau autoriaus pristatymas dinamiškai vedė per istorijos vingius, stabtelint ties įdomiomis ir netikėtomis detalėmis. Viena jų – Gelgaudiškio dvare iki šių dienų išlikusi kriauklė, šiuo metu laikoma vienintele žinoma tokio tipo kriaukle Lietuvos dvaruose.
Organizatorių nuotr.
Dr. M. Daraškevičius supažindino ir su terminais. Anksčiau virtuvė buvo vadinama kuchnia arba kuknia, o giliau pasidomėjus paaiškėja, kad šie žodžiai siejasi su itališkuoju „la cucina“ – tai rodo bendrą europinį kultūrinį pagrindą. Todėl besidomintiems knyga turėtų atverti virtuvių evoliuciją ir požiūrio į ją kaitą. Pasak autoriaus, virtuvė yra puikus langas į platesnius socialinius virsmus, technologines naujoves bei Vakarų Europos įtaką Lietuvos visuomenei. Todėl daugiau kaip trijų šimtų puslapių apimties knygoje kiekvienas skaitytojas čia ras kažką sau – architektūros, istorijos ar socialinių santykių požiūriu. Lietuvoje, kur retai išlikusios istorinės virtuvės, tokio pobūdžio tyrimų, kokius atliko dr. M. Daraškevičius, beveik nėra, todėl, remdamasis istorinių spaudinių, dvarų inventorių, projektų ir išlikusių objektų analize, jis savotiškai atkūrė lietuviškosios dvaro virtuvės materialų pavidalą ir sugrąžino šią svarbią kultūros dalį iš užmaršties.
Tai jau antroji autoriaus knyga planuojamoje dvarų erdvių serijoje. Pirmoji buvo skirta dvaro vaistinėlei, trečiojoje, išduoda jis, bus kalbama apie valgomuosius, o ateityje – galbūt ir apie holus, salonus, miegamuosius ir kitas dvaro erdves. Į gyvą pasikeitimą mintimis vakaro metu ne kartą įsijungė ir restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefas A. Rakauskas, šiuolaikinę virtuvės patirtį susiedamas su istorinėmis įžvalgomis. O įmonių grupės „Gulbelė“ teisininkė, diplomuota meno istorikė Lina Tarnauskienė pasidalijo ateities planais: „Pasakojimai apie dvaro virtuves Zypliuose šiuo renginiu nesibaigs, nes šiuo metu restauruojamoje antrojoje oficinoje aptikta buvusi virenė (didelis ugniakuras gyvenamajame name, turintis platų mūrinį gaubtą, pereinantį į siaurėjantį kaminą, – red. past.), o ateityje planuojama atkurti dvaro tarnų gyvenamąsias patalpas ir pakviesti lankytojus jas pamatyti.“
Vakarą vainikavo neformalūs pokalbiai ir specialiai šiam pristatymui parengto meniu degustacija, suteikusi renginiui jaukumo ir dar labiau priartinusi svečius prie dvarų virtuvės istorijos. Kaip ir prieš šimtmečius, virtuvė tą vakarą tapo vieta, kurioje susitiko žmonės, istorijos ir gyvas pasakojimas.
Eduardas iš Griškabūdžio:
