2026-ieji paskelbti Kanklių metais. Ta proga antradienį Zanavykų muziejuje vyko ne tik parodos „Sūduvių kanklės“ atidarymas, bet susirinkę etninės kultūros puoselėtojai dalijosi savo patirtimi, buvo pristatyta kanklių istorija ir kankliavimo tradicijos Sūduvoje.
Iš pat ryto Zanavykų muziejuje vyko Sūduvos regioninės etninės kultūros globos tarybos posėdis, kurio metu aptartos regioninės tapatybės stiprinimo kryptys bei būsimos kultūrinės iniciatyvos.
Pasisveikinusi su renginio dalyviais, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė priminė, kad taryba 2026-uosius metus paskelbė atmintinais Kanklių metais, siekiant paminėti svarbią sukaktį – pirmojo kanklių ansamblio įkūrimo 120-ąsias metines Skriaudžiuose, pabrėžiant šio tradicinio instrumento svarbą lietuvių kultūrai ir tautinei atminčiai.
„Kanklės iki šiol yra laikomos lietuvių tautinio identiteto ženklu. Džiaugiuosi, kad Kanklių metų atidarymas vyksta Zanavykų muziejuje. Iš Suvalkijos kankliavimo tradicijos paplito po kitus Lietuvos regionus“, – kalbėjo D. Urbanavičienė.
Tiek tarybos nariai, tiek atvykę kanklių entuziastai galėjo apžiūrėti muziejininkų parengtą kanklių parodą iš regiono muziejų rinkinių, čia eksponuojamos Sūduvos regionui būdingos kanklės, pagamintos XX a. pradžioje ir pabaigoje, o jų autoriai – žinomi meistrai: Stasys Rudis, Juozas Telešius, Juozas Gregoravičius ir Algis Vitlipas.
Parodą pristatė, apie sūduvių kanklių tradiciją ir jos atgimimą kalbėjo etnologė, folkloro puoselėtoja, tradicinių šokių renginių organizatorė ir dalyvė, muziejininkė Laura Lukenskienė.
Kauno miesto muziejaus muziejininkė, muzikologė Laura Lukenskienė pabrėžė, kad Lietuvos etnografiniuose regionuose paplitusios skirtingos kanklės, grojimo būdai, savitas repertuaras. Suvalkietiškos kanklės išsiskiria apvaliu puošniai dekoruotu korpuso galu. L. Poškevičiūtės nuotr.
Kankliavimo tradicijos ištakos siekia kelis tūkstančius metų. Pirmą kartą kanklės paminėtos XVI a. Jono Bretkūno Biblijos vertime.
Pasak L. Lukenskienės, seniausias žinomas Lietuvoje kanklininkas buvo Simonas Stankevičius iš Sasnavos apylinkių, kuris kankliuodavo pirštais tarp stygų. Kankles paėmusi viešnia pademonstravo, kaip tokiu būdu grojama. Ilgą laiką kanklės buvo namų aplinkos instrumentas, kuriuo dažniausiai grodavo vyrai.
XX a. pradžioje kanklės tapo tautinio identiteto simboliu. Pradėjo kurtis kanklių ansambliai, kanklėmis imta groti ne tik liaudies muziką, bet ir naujai kuriamą tautinės muzikos repertuarą. Ypatingą vaidmenį suvalkietiškų kanklių ir kankliavimo tradicijos gaivinime bei populiarinime suvaidino Katilių k. (Šakių apskr.), gimęs Pranas Puskunigis (1860–1946). Skriaudžiuose jis 1906 m. įkūrė kanklių ansamblį, išmokė daugiau kaip 100 kanklininkų, kūrė ir aranžavo kūrinius kanklėms bei jų ansambliams.
„Noriu pabrėžti, suvalkiečių kankliavimo tradicija yra archajiška ir sena. Suvalkietiškos kanklės daugiausiai būdavo su 12 stygų. Senosioms melodijoms pilnai užtekdavo tokio instrumento diapazono. Džiugu, kad jūsų krašte kankliavimo tradicijas tęsiate iš savo krašto kanklių meistrų. Kankliavimo tradicija Lietuvoje nebuvo niekada išnykusi, jomis visada grojo“, – kalbėjo L. Lukenskienė apgailestaudama, kad, deja, šiuo metu šiuo metu Lietuvoje vos du meistrai gamina suvalkietiškas kankles, o restauruoti kanklių praktiškai niekas nesiima. 
Ievos Fridrikaitės nuotr.
Tautosakos rinkėja, kankliavimo metodikos ugdytoja, folkloro ansamblio „Žolynukai“ ir Skriaudžių ansamblio „Kanklės“ vadovė Dalia Venckienė paminėjo ir dar vieną kanklių mylėtoją, mokytoją ir tyrinėtoją marijampolietį Jaunių Vylių, šiuo metu sulaukusį jau 93-ejų metų, kuris buvo ir jos mokytojas.
D. Venckienė pabrėžė, kad kanklininkų bendruomenė siekia Skriaudžių kanklių ir kankliavimo tradiciją įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Renginyje kankliavo folkloro ansamblio „Žolynukai“ jaunosios atlikėjos ir etnokultūros entuziastas Titas Mockevičius.
Renginio dalyvius sveikinusi muziejaus direktorė Rima Vasaitienė pasidžiaugė, kad beprasidedantys Kanklių metai jiems tapo ne tik simboliniu akcentu, bet ir giliu priminimu, kokia svarbi yra gyvoji tradicija, skambanti per kartas.
„Mūsų tapatybė, šaknys ir paveldas nėra savaime suprantami – juos privalome saugoti, puoselėti ir perduoti jaunajai kartai. Tokie susitikimai tampa tvirtu vertybiniu pagrindu, kupinu prasmės, gyvo etnokultūrinio turinio ir bendrystės. Tai dar kartą patvirtino, kad eidami šiuo keliu stipriname ne tik tradicijas, bet ir save kaip bendruomenę“, – kalbėjo Zanavykų muziejaus vadovė.
Arūnas iš Ringaudų:
