Sintautuose penktadienį vėl suplevėsavo Kalbos dienos vėliava. Jau 54-ąjį kartą čia susirinkome į renginį, kurį patys jo puoselėtojai neretai vadina kalbos atlaidais. Tai savita, grynakraujė Zanavykijos šventė, kokių šiandien Lietuvoje rastume nedaug. Ir vėl lietuviškas žodis tapo ne tik diskusijų tema ar mokslinių pranešimų objektu, bet ir susitikimu, bendryste, priminimu, kas esame.
Šiemet Šakių viešosios bibliotekos organizuojama Kalbos diena, pavadinta „Įgalinta žodžiu tapatybė“, buvo skirta poeto Prano Vaičaičio 150-osioms bei kalbininko Juozo Pikčilingio 100-osioms gimimo metinėms. Diena prasidėjo virtualiu literatūriniu protmūšiu rajono mokyklose, vėliau šventės dalyviai rinkosi į šv. Mišių auką Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, aplankė P. Vaičaičio ir J. Pikčilingio kapus Sintautų kapinėse. O po vidurdienio, suplevėsavus Kalbos dienos vėliavai, susirinkusieji leidosi į pokalbį apie kalbą kaip mūsų tapatybės pagrindą.
Kalba prasideda nuo žmogaus
Sveikindama šventės dalyvius Šakių viešosios bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė kalbą įvardijo kaip vieną svarbiausių valstybės ir žmogaus tapatybės pamatų.
„Šalis prasideda ne nuo žemėlapio ar sienų... Ji prasideda nuo kalbos: nuo pirmojo vaikystėje išgirsto žodžio, nuo pasakojimų, kuriuos dovanojame vieni kitiems“, – sakė ji, pridurdama, kad kalba nėra savaime gyvuojanti duotybė: ji gyva tiek, kiek yra mylima, vartojama, puoselėjama ir perduodama kitiems. Šiuolaikiniame informacijos triukšme, anot K. Lebedžinskienės, ypač svarbu jausti ir žodžio atsakomybę, nes jis gali tiek telkti, tiek skaldyti. Todėl Kalbos diena puikiai tinka pokalbiui apie ateitį – ar mūsų kalba išliks gyva, kūrybinga, atvira pasauliui, bet kartu sauganti savo šaknis.
Renginio sveikinimuose skambėjo viena kitą papildančios mintys – kad kalba yra istorinės atminties, papročių ir bendruomenės dalis, kad jos puoselėjimas nėra vien kalbininkų ar mokytojų rūpestis, bet kiekvieno žmogaus atsakomybė. O Kalbos dienoje viešėjusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė priminė, kad šiemet ši šventė sutapo dar ir su Lietuvos radijo šimtmečiu – sukaktimi, kai lietuviškas žodis įgijo galimybę sklisti plačiau ir pasiekti kiekvieno žmogaus namus. Pasak jos, žodis tapo ne tik susikalbėjimo priemone, bet ir valstybės istorijos, džiaugsmų bei išgyvenimų liudininku.
Kas mes esame be savo kalbos?
Viena svarbiausių šventės dalių tapo Ryčio Zemkausko moderuota diskusija „Kalba ir tapatybė“, kurioje dalyvavo kalbininkė prof. Irena Smetonienė, kalbininkas doc. dr. Antanas Smetona, sociologė dr. Aida Savicka ir nuotoliu prisijungusi verslininkė etiopė Eskedar Maštavičienė.
Pokalbis palietė nelengvą klausimą, į kurį, ko gero, vieno atsakymo nėra: kiek kalba lemia tai, kas mes esame? Diskusijos dalyviai pripažino, kad šiuolaikiniame pasaulyje tapatybė tampa vis sudėtingesnė. Žmogus gali gyventi tarp kelių kultūrų, kalbėti keliomis kalbomis, tačiau gimtoji kalba dažnai lieka tuo vidiniu namų jausmu, kurio nepakeičia jokia kita. Prof. I. Smetonienė akcentavo, kad kalba yra viena stipriausių jungčių tarp žmogaus, tautos ir valstybės. Ji priminė ir šeimos svarbą – būtent namuose prasideda santykis su kalba, pagarba jai ir jos perdavimas. Diskusijoje nuskambėjo ir mintis, jog nereikėtų lietuvių kalbos vertinti per „mažos tautos“ prizmę. Doc. dr. A. Smetona čia pabrėžė, jog lietuvių kalba pasaulio kontekste nėra silpna – priešingai, ji yra viena gyvybingiausių pasaulio kalbų. Tačiau svarbu, kad žmogus ją suvoktų ne tik kaip susikalbėjimo kodą, bet kaip kultūros, mąstymo ir pasaulio pajautimo dalį. Sociologė dr. A. Savicka atkreipė dėmesį į jaunosios kartos santykį su gimtąja kalba, kartu paneigdama nuogąstavimus, kad lietuviškas žodis jaunimui praranda reikšmę. Tyrimai rodo, jog anglų kalba dažniausiai suvokiama kaip praktinis įrankis, o lietuvių kalba išlieka artumo, savasties ir emocinio ryšio dalimi. Ypač jautriai nuskambėjo lietuvių kalbą išmokusios E. Maštavičienės patirtys ir įžvalgos, o jos šeimos asmeninis pavyzdys priminė, kad kalba gali būti ne tik paveldima, bet ir sąmoningai pasirenkama. Ji gali tapti šalies, kurioje kuri gyvenimą, pažinimo raktu ir tikraisiais namais.
Valandos trukmės diskusija neapsiribojo vien pašnekovų mintimis. Ji įtraukė ir salėje susirinkusius klausytojus, kurie dalijosi savo patirtimis, uždavė klausimų ir dėkojo už progą į kalbą pažvelgti plačiau. Baigiantis gyvam pokalbiui nuskambėjo jį taikliai apibendrinusi prof. I. Smetonienės mintis, kad kalba, tauta ir valstybė yra trejybė ir šio ryšio negalima nutraukti.
Žodis gyvas jaunimo lūpose
Kalbant apie kalbos ateitį neišvengiamai žvilgsnis krypo ir į jaunąją kartą. Tos dienos rytą vykusiame virtualiame literatūriniame protmūšyje savo žinias išbandė aštuonios rajono mokyklų komandos, o geriausiai pasirodė Griškabūdžio gimnazijos komanda „Nova“, VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos „Žiburėlis“ bei Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos „Saulytės“. Tačiau svarbiausia – ne rezultatai, o jaunų žmonių santykis su lietuvišku žodžiu. Apie naujas kalbos formas ir būdus pasiekti jauną žmogų nuotaikingame, vaizdo medžiaga iliustruotame pranešime kalbėjo Žvirgždaičių bibliotekininkė Asta Baubonienė, pristačiusi projektą „(Pa)tirk kultūrą! Nuo minties iki repo“. Ši patirtis tapo priminimu, kad kalba išlieka gyva tada, kai ji atranda kelią į jaunąją kartą ir suskamba poezijos ar net repo ritmu.
Kalba – kaip duona, kuria dalijamės
Po diskusijų ir pranešimų lietuviškas žodis prabilo kita forma – oficialiąją šventės dalį užbaigė Giedriaus Arbačiausko literatūrinė-muzikinė programa „Muzika ir poezija“, sujungusi eiles, dainą ir gyvą emociją. Tačiau kalbos atlaidai tuo dar nesibaigė. Vienu jautriausių dienos akcentų tapo duona – paprastas, bet gilią prasmę turintis lietuviškumo simbolis. Kultūros ir meno tarybos pirmininkė Rima Rauktienė, įteikdama organizatoriams juodos ruginės duonos kepalą, tarsi apibendrino visą dieną skambėjusias mintis.
„Kalba maitina protą, maitina sielą, maitina tapatybę. O duona maitina lietuvišką kūną. Ir visa tai maitina lietuvį“, – kalbėjo ji.
Ši simbolinė mintis šventės pabaigoje tarsi persikėlė į poeto Prano Vaičaičio sodybą, kurią naujam gyvenimui kantriai prikelia naujieji šeimininkai Dominykas Šaudys ir Regina Šemiotaitė. Čia, tarp krašto istorijos ir šiandienos žmonių pastangų ją išsaugoti, Kalbos dienos dalyviai susibūrė bendrystės piknikui. Kugelis, juodos duonos riekė, baltas sūris su kvapniu medumi tapo ne tik vaišėmis, bet ir dar vienu priminimu – svarbiausi dalykai dažnai slypi paprastume, žmonių susitikimuose ir perduodamose tradicijose.
54-oji Kalbos diena Sintautuose paliudijo – kalba nėra vien žodžiai. Ji yra atmintis, namų jausmas ir ryšys, kurį paveldime, bet kasdien turime puoselėti, nes lietuviškas žodis gyvas tol, kol juo dalijamės, kol jis skamba tarp žmonių ir yra perduodamas ateinantiems po mūsų.
Zigmas iš Plokščių:
