Beveik metus Zanavykų muziejuje veikusi tarptautinė paroda „Į veseliją! Dvi kultūros – vienos jungtuvės!“ penktadienį baigė savo kelionę. Eksponatai grįš į muziejaus saugyklas ir į juos paskolinusių žmonių namus, tačiau sukauptos šeimų istorijos išliks, nes jos sugulė į parodą lydėjusį ir, galima sakyti, vainikavusį katalogą.
Penktadienio popietę Zanavykų muziejuje surengtas simbolinis parodos išlydėjimas ir katalogo pristatymas sukvietė muziejaus bičiulius, rėmėjus ir savo šeimų relikvijas parodai patikėjusius žmones. Katalogą sudariusi Zanavykų muziejaus direktorės pavaduotoja, vyriausioji rinkinių kuratorė Skaistė Višinskaitė-Kumštienė pasakojo, kad pradėjus rengti leidinį atrodė, jog į jį pavyks sudėti beveik visą sukauptą medžiagą. Tačiau netrukus teko skaičiuoti puslapius, atrinkti eksponatus bei fotografijas ir grupuoti juos taip, kad leidinys nuosekliai perteiktų zanavykiškų vestuvių eigą ir dvasią. Į katalogą stengtasi įtraukti praktiškai visus svarbiausius parodoje eksponuotus daiktus. Muziejaus darbuotojos iš naujo fotografavo vestuvines sukneles ir kitas vertybes.
„Tai, ką jūs saugote kiekvienas pas save namuose, ir kuria mūsų istoriją“, – kalbėjo S. Višinskaitė-Kumštienė.
Nors pati paroda jungė dvi kultūras, katalogas daugiausia skirtas Zanavykų kraštui. Slovėnijos Velenje muziejus buvo jau anksčiau surengęs vestuvių tradicijoms skirtą parodą ir savąją dalį jau buvo įamžinęs atskirame leidinyje. Todėl tik mūsiškio katalogo pabaigoje trumpai pristatomos ir slovėnų vestuvių tradicijos, parodomi abiejų kultūrų papročių bendrumai bei skirtumai.
Leidinys, kaip kalbėjo muziejaus darbuotojos, nėra mokslinė studija – tai daugiau parodos fotokatalogas ir vaizdinis Zanavykijos vestuvių pasakojimas. Jis nuosekliai atskleidžia vestuvių eigą: nuo pasirengimo jungtuvėms, piršlybų, kraičio krovimo ir vedybų sutarties iki jaunųjų aprangos, tėvų palaiminimo, bažnytinės bei civilinės ceremonijų ir antrosios dienos linksmybių. O greta iškilmingų ar graudžių akimirkų leidinyje netrūksta zanavykiško humoro. Vienas savitesnių mūsų krašte užfiksuotų papročių – ypatingas dėmesys svočiai ir išradingas jos vežimas antrąją vestuvių dieną. Senose fotografijose ji vežama karučiu, mėšlavežiu ir kitomis tam „pritaikytomis“ transporto priemonėmis. Šie vaizdai primena, kad vestuvės buvo ne tik dviejų žmonių jungtuvės, bet ir visos bendruomenės šventė, kurioje nestigo vaidmenų, išbandymų, pokštų bei improvizacijos.
„Kai išardysime ekspoziciją, jos vietoje netruks atsirasti nauji kūriniai, todėl netrukus jau bus sunku tiksliai prisiminti, kaip visa tai atrodė. Todėl katalogas tampa ir beveik metus trukusio muziejininkų darbo dokumentu“, – įsitikinusi S. Višinskaitė-Kumštienė.
Zanavykų ir Velenje muziejų partnerystė prasidėjo 2019 m. Iš profesinio bendravimo išaugusi tarptautinė paroda pirmiausia buvo pristatyta Slovėnijoje, o pernai spalio 24 d. jos tęsinys atidarytas Zanavykų muziejuje. Rengiant parodą surinktos 357 vertybės – muziejų eksponatai ir Šakių rajono gyventojų paskolinti daiktai, fotografijos bei dokumentai. Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė pabrėžė, kad muziejai ne tik kaupia ir saugo kultūros paveldą – jie padeda žmogui pažinti savo šaknis, suprasti, kas jis ir iš kur atėjo. Būtent šeimų pasakojimai, išsaugoti daiktai ir perduodamos tradicijos sudaro tapatybės pagrindą. Direktorė dėkojo gyventojams, atsiliepusiems į muziejaus kvietimą, o darbuotojams – už pokalbius, diskusijas, idėjas ir bendrą darbą. Jos teigimu, parodos rengimas augino ne tik atskirus jos kūrėjus, bet ir visą muziejų.
Ką toks leidinys reiškia žmonėms, geriausiai parodė ne viena po renginio pasidalyta šeimos istorija. Dailininkė Lolita Rūgytė kataloge rado savo mamos vestuvinę suknelę ir tėvelių vestuvių nuotrauką. Leidinį ji parodė mamai, o ši iki vėlaus vakaro vartė jo puslapius. Šakietė Aldona Jarušaitienė parodos išlydėtuvėse dalyvavo ne kaip eilinė viešnia – tarp eksponatų ji su šypsena rodė ir savo vestuvinę suknelę, batelius, papuošalus. Suknelė ne tradiciškai balta, o šviesiai mėlyna. Moteris prisiminė, kaip pati dėliojo būsimos suknelės modelį ir siūdinosi ją vienai svarbiausių gyvenimo švenčių. Šįkart gražią jungtį tarp praeities ir dabarties sukūrė dar viena ypatinga aplinkybė: rugpjūtį Jarušaičiai paminėjo auksines vestuves. Tad prieš 50 m. vestuvių dienai siūdinta suknelė dabar liudijo ne tik anuomečius papročius, bet ir pusę amžiaus trunkančią vienos šeimos istoriją.
Parodos nebeliks, paskolintos relikvijos sugrįš į šeimų spintas ir albumus, tačiau šeimų istorijos jau spėjo tapti reikšminga Zanavykijos atmintimi.
Eduardas iš Griškabūdžio:
