Giedrė PLEČKAITYTĖ

Praėjusią savaitę baigėsi ekspedicija, skirta Zanavykijos krašto pamiškių ir miškų gyventojų, dar kitaip vadinamų sakuotnugarių, sodybų medinės architektūros apžvalgai. Ekspedicijos dalyviai džiaugėsi puikiai pavykusiomis išvykomis bei sutiktais šiltais žmonėmis. Artimiausiu metu planuojama išleisti specialų leidinį, skirtą ekspedicijos apibendrinimui.

Nuotr. Nuotraukoje įmažinta viena Sirvydų kaimo sodyba, kurią apžiūrėti ekspedicijos dalyvius lydėjo A. Šilingas ir D. Dražbienė.  

Pirmoji tokia ekspedicija

Nuo gegužės 26 dienos iki praėjusios savaitės atskirais etapais Zanavykijoje vyko pirmoji ekspedicija, skirta pamiškių ir sakuotnugarių sodybų architektūros apžiūrai bei įamžinimui. Kaip rašoma vienos ekspedicijos dalyvės KTU Architektūros ir statybos instituto dr. Rasos Bertašiūtės išleistos knygos „Lietuvio sodyba“ anotacijoje: „Lietuvio sodyba - tai ašis, apie kurią sukosi visas valstiečio gyvenimas. Kintančioje gyvenviečių struktūroje ji išliko pagrindine šeimos buveine, stabiliu ūkio vienetu ir tautinės kultūros židiniu“. Lekėčių krašto pamiškių ir miškų gyventojų sodybų namų architektūra domėjosi Zanavykų krašto muziejaus specialistė etnografijai Rima Vasaitienė, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, Lietuvos buities muziejaus architektė dr. R. Bertašiūtė. Moteris ekspedicijų metu maloniai palydėjo šias vietas puikai žinantys Vidmantas Mašanauskas, Antanas Šilingas, Daiva Dražbienė. Iš viso buvo aplankyta net 50 sodybų, buvo apžiūrėta lig šiol išlikusi pastatų architektūra.

 
Užfiksavo sodybų architektūrą

Ekspedicijos vadovė R. Vasaitienė pasakojo, jog pirmiausiai buvo aplankytas Lekėčių kraštas, Karčrūdės, Sirvydų, Lūšnos kaimai. Ekspedicijos dalyviai užfiksavo ten esančias trobeles, klėtis. Visa tai bus įamžinta planuojamame išleisti leidinyje, skirtame ateities kartoms, kad galėtų susipažinti su pamiškių ir miško gyventojų gyvenamaisiais namai. Bėgantis laikas viską sunaikina, tad ateityje autentiškų trobelių tik mažės. Jau dabar ekspedicijos dalyviai rado labai daug parduotų namų. Naujieji gyventojai, kaip žinia, dažniausiai miestiečiai, jų vietoje statosi naujus vasarnamius. Pastebima, jog šiose vietose namų architektūros autentika ir etniškumas labai sparčiai nyksta.

R. Bertašiūtė sako, kad autentiškų sodybų išlikę mažai. „Daugelis žmonių nevertina etniškumo. Žmonės, pabuvoję užsienyje, daug labiau tokias sodybas vertina. Yra išlikusių labai gražių sodybų, tačiau jų  - tik vienetai. Nėra žmonių, suprantančių, kad reikia saugoti ir kodėl jas reikia saugoti“, - teigė dr. R. Bertašiūtė. Pasiteiravome jos nuomonės, kodėl reikia visa tai saugoti? Specialistė teigė: „Visų pirma paveldas rodo kultūros tęstinumą. Visa tai saugoma visame pasaulyje. To reikia, kad turėtume kultūros tęstinumą. Jeigu mes paveldo neturime – neturime šaknų. Paveldą reikia saugoti, kad mes nebūtume mankurtai“. Ji teigė, jog kiekvieno krašto architektūra skiriasi. Zanavykijos krašto pamiškių ir miškų gyventojų troboms didelę įtaką darė prūsai. Šio krašto žmonės turėjo  daug medienos, todėl jų trobų grindys grįstos lentomis, kai tuo tarpu šiaurės ar vidurio Lietuvoje grindinys buvo plūktinės. Daug kur nameliai maži. Žinoma, tie, kurie turėjo daugiau žemės, turėjo ir didesnes, gražesnes sodybas.   

Muziejininkė R. Vasaitienė pasakojo, jog ekspedicijos metu taip pat buvo atkreiptas dėmesys į žmonių buitį bei patį žmogaus gyvenimą. „Radome labai įdomių eksponatų, kuriuos žmonės mielai dovanojo. Reikės kažkaip juos parsivežti į muziejų“,- kalbėjo pašnekovė, pridūrusi, jog  buvo rasta ir tokių eksponatų, kurių muziejus neturi. Galbūt minėtose vietovėse liko neaplankyti pamiškių ir miškų gyventojai, kurie norėtų parodyti kažką savitą, nuo senų laikų užsilikusį vienokį ar kitokį daiktą. R. Vasaitienė ragina žmones atsiliepti, jeigu turite kažką ypatingą. Išvykų metu buvo aptikta gana unikalių dalykų: kaip žmonės naudojasi kubilais, geldomis, grūdus kulė spragilais.

Ekspedicijos metu specialistai daug bendravo su vietiniais gyventojais. „Nuo šitų žmonių tokia ramybė dvelkia. Malonu buvo bendrauti su jais, jie draugiški ir ganėtinai santūrūs pasirodė“,- sakė R. Vasaitienė. Galvojama, jog gali būti vykdoma ir tolimesnė darbų tąsa. Muziejus bendrauja su Vytauto Didžiojo universitetu, todėl viliamasi, kad galbūt studentai norės išsamiau patyrinėti šių žmonių gyvenimą.