Gintarė MARTINAITIENĖ

Praėjusį penktadienį Šakių bibliotekoje surengtas save tarpininku tarp didžiojo ir liaudies meno vadinančio Algio Augustaičio kūrybos vakaras, kurio metu atidaryta tapybos darbų paroda bei sutikta autobiografinė knyga „Kitur yra manyje“.

Nuotr. A. Augustaitis pripažįsta, kad per vėlai suprato, jog gyvenime reikia nuolat mokytis. Tai jis daro ir skaitydamas savo naujai išleistą knygą.

Parodoje pristatyti dešimties metų laikotarpio A. Augustaičio darbai, kaip ir visuomet, traukia akį spalvų sodrumu. Ne vienas specialistas yra kalbėjęs, kad jo darbuose ryškiai ir drąsiai atsiskleidžia žmogaus patirtis, istorija bei santykis su pasauliu. Paveiksluose naudojami simboliai kalba apie prasmę, kančią su viltimi, susitaikymą, nostalgiją. Visgi pats autorius, kilęs iš Kiaulupių kaimo, Šakių rajono, pripažino, kad duoklės Zanavykijai jis dar neatidavė ir savo darbuose ją dar tikrai bandys perteikti.

 
Tačiau šįkart galbūt labiau norėtųsi pakalbėti ne apie tapybos darbus, bet apie jo autobiografinę knygą „Kitur yra manyje“. Ją, skaitydamos atskirus knygelės epizodus, literatūrine kompozicija pirmiausiai pristatė rajono poetės Lina Eringienė, Danutė Batisienė, Ona Jasinskienė ir Gražina Malskienė. Vėliau knygos analizę bei pastebėjimus apie ją pristatė ir dar viena rajono poetinio žodžio mylėtoja Janina Marcinkevičienė, kraštietė žurnalistė Vetusta Prišmantienė. Aišku viena - ši knyga visiškai kitokia nei kitos. Joje pateikiama A. Augustaičio giminės kelionė per „dykumą“, tai yra per gyvenimą, tačiau joje itin daug gilių pamąstymų, minčių apie sielos ramybę, mokėjimą gyventi, išgyventi ir nepasiduoti. „Tai daugiaplanė knyga. Aš pats ją skaitau ir iš jos mokausi. Mokausi labai smarkiai. Anksčiau to nesupratau. Nesupratau, kad reikia mokytis“, - pripažino A. Augustaitis. Ir knygoje jis itin atviras. Kaip kalbėjo J. Marcinkevičienė, rodos, galėtų kai ko nepasakyti, kai ką nutylėti, tačiau iškloja viską. Gal todėl tai taip tikra ir nesuvaidinta, nedirbtina...

„Esu tremtinys. Socializmo pragaras, apkvaitusio komunistinio maniako šėlsmas, mano tėvų, mano giminės suluošinti gyvenimai – negyjanti ir mano žaizda. Negaliu apie tai nerašyti, negaliu apie tai nekalbėti. Tai mano malda, tai mano nubraukta ašara, skirta suluošintam tėvų gyvenimui, sūnaus maldos lašelis tėvų maldos jūroje“, - rašo autorius. Tačiau nors jo vaikystė buvo itin sunki ir gyvenimas nelepino, dabar, sako, turintis viską. „Mamos pranašystė, jog už sunkią vaikystę Dievas atseikės šimteriopai, išsipildė. Dėkoju giminei ir Aukščiausiajam“, - sako A. Augustaitis. Kai ką net stebina, iš kur tiek meilės žmogui, iš kur tiek dvasingumo... Tačiau ponas Algis įsitikinęs, kad gyventi nuoskaudose – tai gyventi beorėje erdvėje ir nuo to dusti.  A. Augustaitis į susirinkusiuosius prabilo eilėmis, ragindamas kiekvieną pasikalbėti su savimi ir būti atviru sau. „Tik pasikalbėk su savimi – brangiausiu žemėj žmogumi“, - lyg maldą pakartojo A. Augustaitis teigęs, kad mūsų sielos atsilikusios ir tam, kad jos į mus sugrįžtų, reikia metų kitų. Gal tuomet, kaip mąsto „Kitur yra manyje“ autorius, mažiau raudosime, pyksime. O gal ir A. Augustaičio knygoje, tarp eilučių, atrasime save, savo artimuosius ir ką nors išmoksime, suprasime...