Nuo seno balandžio 23 dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė buvo sutapatinta su Jurginėmis, šv. Jurgio diena.

 

Šv. Jurgis - krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui jo vardas,  reiškia „žemdirbys“. Todėl Jurginių šventė švenčiama pavasarį, kai prasideda žemės darbai. Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę būdavo išgenami į ganyklas gyvuliai, arkliai išvaromi naktigonėn. Su šiuo laikotarpiu susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkolakių ritualai, iš kurių bene svarbiausias -  gaidžio aukojimas. Tą rytą niekam nevalia eiti iš trobos laukan, kol šeimininkas neapėjo sodybos ir nepaaukojo gaidžio.

Jorė arba Joris – taip lietuviai vadino pavasario Perkūną, žadinantį gyvybės jėgas. Jis buvo įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į mūsų Vytį ar šv. Jurgį su ietimi rankose. Senovėje buvo tikima, kad Jorė valdo visus žemės raktus: prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų, globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai vadinamas Ūsiniu.

Buvo tikima, kad Jorės metas – pats tinkamiausias laikas keisti gyvenamąją vietą. Išeinant reikėdavo gražiai iššluoti paliekamas patalpas, kad visa sėkmė neliktų senojoje vietoje, o, atsikėlus į naują vietą, vidun pirmiausiai įnešti duonos kepalą, kad namuose maisto nepritrūktų.  Senojoje vietoje lietuviai palikdavo visus šaukštus -  tada ten likdavo visas nepriteklius. Išsikraustant buvo negalima atsigręžti atgal, kad bėdos iš paskos neatsektų.

 

„Draugo“ inf.