Plokštietės knyga vaikams sulaukė leidyklos dėmesio

iseviciuteSima KAZARIAN
 
Iš Plokščių kilusios Vilmos Isevičiūtės knyga „Aš norėjau sesutės“ sulaukė pasisekimo: leidykla knygą ne tik išleido savo lėšomis, autorei pateiktas ir antros dalies užsakymas. Praeitą penktadienį knyga buvo pristatyta Šakių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
 
Nuotr. Pasak V. Isevičiūtės, geriausia kūrinį patikrinti nunešus jį į leidyklą. Jei ko nors vertas – jį išleis. „O jei leidykla pasakys „ne“, tai tegul ir guli „didysis“ rankraštis stalčiuje“,- teigė autorė.
 
„Ačiū, kad visi susirinkote, labai jaudinuosi, turbūt nenustebsite, jei kartais ir mano balsas drebės“,- pasisveikino sujaudinta autorė. Išleistą knygelę ji pirmąkart pamatė ir nusipirko knygyne Šakiuose, o pirmasis žmogus, kuriam ją parodė – buvusi jos lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Milerienė, kurią knygyne susitiko atsitiktinai. „Dar iki galo nepripratau prie tos minties, kad čia yra mano knygutė, kurioje sudėtos mano mintys, mano idėjos, mano vakarai“,- atviravo V. Isevičiūtė.

Dalyvavo ir knygos herojė

Pasak V. Isevičiūtės, knygelės atsiradimą lėmė trys žmonės. „Visų pirma, prieš dvejus metus miręs mano tėtė. Kai jis išėjo, aš ypač daug laiko skyriau apmąstymams, savo vaikystei, kokia ji buvo laiminga, kaip aš puikiai jaučiausi, kokia buvau mylima ir tikriausiai tai buvo viena iš paskatų, kuri privertė mane sėsti prie kompiuterio ir dėlioti mintis. Antras žmogus – tai vyresnė mano sesuo Dalia, kuri iš esmės yra kaip ir pagrindinė šios knygelės herojė, tik pavadinta kitu vardu. Ji buvo aštuonerių metų, kai aš gimiau ir jau buvo spėjusi išūžti visiems namiškiams galvas dėl tos sesutės poreikio. Sesuo buvo labai gera auklė, buvo ir mamytei laisvos rankos, ir tėveliui. Ji pynė man kasas, mezgė megztinius, audė juosteles, nerdavo apykaklaites. Man atrodė, kad aš buvau visada gražiausia mergaitė mokykloje. Tai jos dėka. Trečiasis žmogus – gera studijų draugė, laikraščio redaktorė, kuri ragindavo mane rašyti straipsnius, nes žinojo, kad gana sklandžiai dėlioju mintis. Jai reikėjo pagalbos, nes laikraštis su tuščiais puslapiais išeiti negali, o aš turėjau galimybę neleisti plunksnai apdžiūti“,- kalbėjo hidromelioracijos specialybę turinti rašytoja.
„Visąlaik eiliavau, yra ir tų knygelių, radau kažkaip visai netyčia, krūvelę atsivežiau ir čia. Pirmasis mano bandymas buvo labai nedrąsus, žinoma, su dabartiniu savo protu aš tos knygelės neleisčiau, bet tada aš buvau labai jauna ir įsivaizdavau, kad visi tie eilėraščiai labai vertingi, labai gražūs, bet dabar man atrodo, kad toli gražu taip nėra“,- tikino V. Isevičiūtė.

Leidykloje pasijuto nejaukiai

„Kaip šią knygą parašiau, manau, net mano vyras nelabai jautė, taip priešokiais. Neįdėjau daug pastangų, neįdėjau daug darbo. Tekstą man irgi tarsi kažkas padiktavo, nežinau, kaip pradėjau, nežinau, kaip visa eiga vystėsi ir kaip man staiga šovė mintis užbaigti, tarsi tai įvyko savaime. Draugėms daviau darbe paskaityti. Jos pagyrė ir pagalvojau, kad antros klaidos, kaip su poezijos knygele, nepadarysiu: jei šis tekstas vertas dėmesio, tai tikriausiai jį priims kuri nors leidykla. O jei leidykla pasakys „ne“, tai tegul ir guli mano „didysis“ rankraštis stalčiuje. Vieną gražią dieną mes važiavome į Vilnių ir aš sugalvojau užeiti į „Gimtojo žodžio“ leidyklą. Biuras gražus, blizgantis, sėdi vyriausiasis redaktorius, o aš nežinau net nuo ko pradėti, pasijutau labai nejaukiai“,- pasakojo V. Isevičiūtė, kuri po dviejų savaičių gavo elektroninį laišką, kuriame leidykla pranešė, kad išleis knygelę savo lėšomis. Šiandien moteris jau turi parašiusi antrąją knygelės dalį.

„Esu tokia tautiška“

V. Isevičiūtė mėgsta rankdarbius, fotografiją, laiko save patriote. „Esu tokia tautiška labai, mane taip augino namuose, kad tai, kas lietuviška yra gražu ir net privaloma, taip stengiausi ir savo vaikus auginti“,- teigė autorė. Pasak jos, labai skaudu matyti paliktus, apleistus vaikus, matyti, kad vaikams, kurie turi šeimas, diegiamos „ne tos vertybės“.

 „Skaityti yra tiesiog būtina, bet mes bėgame, skubame ir neskiriame tiek laiko, kiek reikėtų savo vaikams. Aš siekiau, kad ši knyga būtų šeimos knyga, kad ją skaitytų ne vienas vaikas, atsisėdęs savo kambaryje, bet su savo mama, tėte. Žmonės sako, kad lapkritis niūrus, kad šalta, negražu. Tačiau tai yra pats grožis, pats didžiausias džiaugsmas būti šiapus stiklo, žinoti, kad tu turi namus, kad tu gali išgerti žolelių arbatos, užsidegti žvakę, pabendrauti su artimais žmonėmis. Aš gal esu per didelė optimistė gyvenime, gal man dar neteko žmonėmis nusivilti“,- svarstė V. Isevičiūtė.

Susitikime dalyvavusi „knygos herojė“ – V. Isevičiūtės sesuo Dalia Kasperavičienė skaitė knygos ištraukas, dalijosi prisiminimais. „Kažkada, kai buvo toks laikmetis, kai mes buvome toli viena nuo kitos, kai aplinkybės buvo taip susiklosčiusios, kad mažai bendravome, aš parašiau laišką“,- pasakojo D. Kasperavičienė. „Ilgiuosi mudviejų šviesios vaikystės, girdžiu tarp vėjų tavo skambų juoką“,- buvo rašoma eiliuotame laiške, kurį visiems perskaitė autorės sesuo.

Nuo 1987 m. V. Isevičiūtė su šeima gyvena ir dirba Šilutėje. Į knygos pristatymą susirinko nemažai žmonių, kurie noriai pirko knygas su autorės autografais.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px