Prisipažinsiu, šalia Keturnaujienos Suodžių kaimo laukuose daugelį metų stovinčią Dievo gailestingumo koplyčią aplankiau pirmą kartą. Iš tolo išvydus saulės nušviestą šventovę kyla mintys: „oho – kokia didinga“. Pasiekus kelionės tikslą įspūdį dar labiau sustiprina čia juntama ramybė, koplyčios šventorių iš visų pusių skrodžiantis švelnus vėjelis. Tądien mus, kiek netikėtus svečius, pasitiko šviežiai atnaujintą kryžių apžiūrėjusi viena iš nuolatinių šios vietos prižiūrėtojų Magdalena (tokiu vardu ji vadinama po atsivertimo –red. past.).    

Įtikėjusi į šioje vietoje vykstančius stebuklus moteris prisimena, kaip prieš 35-erius metus ji čia gavo tikėjimo dovaną– iš nuodėmingojo gyvenimo atsivertė į tikinčiąją. „Kai į šią vietą atvažiavau penktą kartą, buvo lapkričio 14 d. – malonių dalinimo – Jėzaus Kristaus ir jo motinos apsireiškimo diena.Vyko dangaus stebuklai. Saulė rodė dangaus spalvas: raudona, žalia, geltona. Tuomet nesupratome, kad tai laisvės spalvos. Paskui iš vakarų atėjo didžiausias debesis, iš kurio pasirodė saulė. Iš debesies pasidarė didelis kryžius, o jo viduje saulė pasidarė lig ostijos didumo“, – prisiminė pamaldžioji Magdalena.

Apie tos dienos stebuklingus įvykius pasakojusi Magdalena mena, kaip iš dangaus į ją atlėkė ugninės juostos srovė. „Žaibišku greičiu ugninė srovė atlėkė į mane. Ir įlėkė man į širdį. Aš tik surikau: „Aš širdį turiu!“ Ir nuo tada viskas keitėsi, –prisiminimais dalijosi tikinčioji. – Dar kita silpna juosta ėjo žemiau juosmens ir davė suprasti, už ką aš esu kalčiausia – negimusių vaikų žudymas. Kai suklupau, lyg per filmą pamačiau savo gyvenimo nuodėmes.“

Regis, neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją pasakojusi Magdalena prisimena, jog po nušvitimo trejus metus jai teko gyventi sielos kančiose. „Trejus metus piktoji dvasia turėjo teisę mane vedžioti už praeitą gyvenimą, kadangi jos klausiau. Tai buvo didelės kančios, valymosi, šeimos tragedijos metai“, – atviravo moteris.

Tačiau atradusi savyje jėgų, tuomet padedant Aneliukei, kuri moteriai surado stiprų dvasios vedlį, Magdalena pamažu išbrido iš savo gyvenimo purvyno. Atradusi Dievo malonę, moteris sako, dabar yra laimingiausia žemėje. „Jaučiu, kad mano siela išgelbėta. Jaučiu dvasinį bendravimą su Dievu. Dabar gyvenu per nusižeminimą, meilę. Meilė gali viską.Aš visiškai atsidavusi šiai vietai“, – kalbėjo ji, nuoširdžiai besirūpinanti tikėjimo sklaida ir stebuklingos vietos priežiūra.

 

Be stebuklingą dvasinį pagijimą Keturnaujienoje gavusios kaunietės Magdalenos, po regėtojos Aneliukės mirties Dievo gailestingumo koplyčią,jos aplinką, Dvasios muziejų kasdien prižiūri būrelis pamaldingųjų žemaičių.Viena jų – Magdalena Bukauskienė– čia gyvena jau dvejus metus. Plungiškę atklysti į Šakių rajono šventvietę paviliojo iš žmonių išgirsti pasakojimai apie čia vykusius stebuklus. „Aš panorėjau tų stebuklų patirti. Tačiau Viešpats man nedavė jų patirti. Bet, kaip aš sakau, vienas iš tų stebuklų yra tai, kad aš esu čia“, – kalbėjo M. Bukauskienė.

 

Amžinybėn iškeliavusios Aneliukės liudijimais įtikėjusios moterys kalba, kad ši vieta turi labai stiprią energetiką, esą Viešpats persmelkia kiekvieną žmogų. „Čia buvo atvažiavęs jaunuolis pasityčioti. Tačiau čia bebūdamas atsivertė. Jaunuolis, pamatęs Jėzaus širdies skulptūrą, tiesiog suvokė savo nuodėmes. Jis atsivertė, pradėjo verkti. Dar gyva Aneliukė jo pasiteiravo, kas atsitiko. Šis atsakė esąs netikintis. Jaunuoliui buvo suteikta pagalba. Po kiek laiko jis grįžo ir pasakė, kad yra kaip ir visi žmonės“, – jaunuolio istoriją, kaip apie vieną iš šiandienos stebuklų, pasakoja M. Bukauskienė.

Kartą iš Lukšiuose gyvenančių giminaičių bėdos prispaustas šilutiškis į Keturnaujieną atėjo pėsčias. Viltį praradęs vyriškis moterims pasipasakojo apie vėžiu sergantį vaiką, kuriam neranda donoro ir trūksta pinigų operacijai. „Jų intencija mes maldavome Dievo Marijos, kad padėtų. Jis pasiliko melstis. Kitą rytą atėjo padėkoti Marijai – gavo donorą. Bet, sako, neturįs pinigų operacijai sumokėti, – pasakojo M. Bukauskienė. – Žinot, Dievas daro stebuklus, kada žmogus yra bėdoj, kada jis atveria širdį. Lyg Dievo suplanuota, į Keturnaujieną atvažiuoja klaipėdietis verslininkas, dažnai čia užklystantis. Jam nupasakojome šilutiškio bėdą. Tai jis ir pinigų paaukojo, ir vyriškį parvežė namo į Šilutę. Nu, ar tai nėra Dievo stebuklas. Aš sakau nereikia ieškoti kažkur giliai. Stebuklus reikia matyti kasdienybėje.“

Anot moterų, atvykstantieji į Dievo gailestingumo koplyčią, privalo atvira širdimi nusiteikti, kad lankosi šventovėje.„Jei matome, kad žmogui skauda ir tikrai sunku,klausiam, kuo galėtume padėti. Jei sutinka, pasiūlome kartu pasimelskime jo intencija“, – kalbėjo pašnekovė.

 

Kiek neįprastą gyvenimą gyvenančių moterų teiraujamės, kaip keitėsi ši vieta po Aneliukės mirties, ar daug žmonių čia apsilanko. „Dabar toks laikas, kai apskritai į bažnyčią ateina mažai žmonių. Keturnaujienoje pati lankytis pradėjau prieš 25-erius metus. Pamenu, Atgimimo laikais čia plūdo be galo daug žmonių“, – sakė M. Bukauskienė.Tačiau vis dažniau Dievo gailestingumo koplytėlę aplanko Šakių rajono gyventojai, jauni žmonės, kurie iš vyresniųjų girdėję apie šią vietą. „Kaip Aneliukė sakė, taip ir yra. Sakė, kad su laiku šią vietą pamils vietiniai. Pagalvokit, kada Aneliukė grįžo, Viešpats jai pasakė, kad ji grįžo ne į savo namus, o į jo – Viešpačio. Čia yra Dievo namai. Aneliukei buvo apreikšta, kad ateityje čia bus begalo didinga šventovė. Į šitą vietą žmonės plūs iš viso pasaulio“, – įsitikinusi Magdalena.

Maldingosios atsidavimas liudija Aneliukės žodžius apie šios vietovės vertę, dvasinį brangumą. Į Dievo gailestingumo koplytėlę žmonės traukia tiesiog pabūti su savimi, Dievu – pasisemti energijos.