Pirmadienį Šakiuose viešėjo ekonomistė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, Seimo audito kontrolės pirmininkė Ingrida Šimonytė. Pirmiausiai ji susitiko su Šakių „Žiburio“ gimnazijos vyresnių klasių gimnazistais, pedagogais, vėliau apsilankė savivaldybėje, o viešnagę baigė paskaita Trečiojo amžiaus universitete. Tiesa, informacija nebuvo plačiai paskleista, tad susitikimai nebuvo itin gausūs.

Politikų ir žmonių problemos

Nors I. Šimonytė žinoma kaip buvusi Finansų ministrė, yra ekonomistė, tačiau su susirinkusiais ji kalbėjo ne tik apie auditą ir finansus. Nors, akivaizdu, būtent tai jos arkliukas.

Moksleiviams ji aiškino, kad ekonomika ne toks dalykas, kurio išmoktum. Lygiai taip pat, jei tu baigsi ekonomiką, nereiškia, kad būsi verslininkas, nes tai, kaip mano ekonomistė, priklauso nuo asmeninių savybių. Panašiu kampu ji kalbėjo ir apie politikus, kurie esą daro viską blogai ten, kur reikia deklaruoti savo vertybes.

„Dėl to mes turime partijas, kurios nėra tradicinio flango. Socdemai. Kokie jie ten socdemai, pykite nepykite, bet yra laisvarinkiška, pakankamai liberali partija ir vienintelis socdemumas, kad Gegužės 1-oji jiems yra šventė brangi kaip atminimas ideologiškai“, – žodžio į vatą nevyniojo I. Šimonytė.

Ji pabrėžė, kad mūsų Valstybė surenka mokesčių tiek, kiek reikia baziniams pagrindiniams dalykams, o visa kita – politikų asmeninės iniciatyvos reikalas, kurios nėra, o jei yra – iniciatyva nepagrįsta. Tuomet, kaip kalbėjo ji, „gaunasi makalynė, nes norime būti ir Amerika, ir Švedija vienu metu, užtai ir stovime egzistencinėje krizėje“.

„Pasekmės tokios, kad pinigų neužtenka, paslaugų įsipareigojimai yra dideli, bet kadangi pinigų neužtenka, Sveikatos apsauga pradeda merdėti, švietimas irgi, pensijos vienos mažiausių. Va, tau ir laba diena“, – kalbėjo ekonomistė, pabrėžusi, kad tai yra politikų problema.

Žmonių problema – nepotizmo (tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti), švogerių protegavimo toleravimas, kai nesvarbu, ką tu moki, bet svarbu, ką pažįsti. Kol taip bus, kalbėjo I. Šimonytė, nepasikeis mūsų visuomenės vertybės. Ji teiravosi, kodėl Lietuvoje klesti telefoniniai sukčiai? Pasak jos, ne todėl, kad mes patiklūs, o todėl, kad sulaukę sukčiaus skambučio norime „išsukti“ padariusį avariją ir tai toleruojame. Kai reakcija bus ne kaip „išsukti“, o kad pirmiausiai reikia skambinti į policiją, situacija keisis. Be to, pas mus ypač mažas pasitikėjimas kitais žmonėmis (siekia 10 proc.), kuris, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse viršija 60 proc.

Valstybės logika

Ji kalbėjo ir apie bendrą Valstybės logiką, kai, tarkim, nors neturi vaikų, bet moki pajamų mokestį, iš kurio ugdomi vaikai mokykloje, nors nevažinėji transportu, bet moki už kelius ir pan. Tai yra valstybės valdymo logika.

„Jei Valstybė yra prisiėmusi teikti kažkokias paslaugas ir mes norime tų paslaugų tinkamos kokybės, be abejo, mes turime ir užtikrinti, kad valstybė turėtų išteklių. Ką turi užtikrinti politikai? Kad tie ištekliai būtų panaudojami geriausiai įmanomu būdu“, – tikino I. Šimonytė.

Be to, kas ypač svarbu, Lietuvoje nėra susitarimo, kokia mūsų valstybė, kuria kryptimi ji eina. Visuomenėje to nesusikalbėjo taip pat daug. Daug kas likę, kaip kalbėjo ji, iš „tėvų laikų ir santvarkų virsmo“, kai žmonės nerado aiškių stiprių ideologinių atramų, kad galėtų pasakyti, kad aš esu liberalas, socialdemokratas ar krikščionis su atitinkamomis vertybinėmis nuostatomis, apsprendžiančiomis požiūrį.

„Tada buvo arba aš už rusą, arba ne, tad buvo labai sunku susikurti požiūrį į ekonomiką ir dabar dėl to kartais žmonėms sunku paaiškinti, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur nedingsta“, – mintimis dalijosi I. Šimonytė, pabrėžusi, kad nėra dėžės, kur kažkas patenka, kažkas neduoda, kažkas gaili, nemoka ir pan.

Ji prisiminė situaciją, kai per krizę buvo sumažintos pensijos. Pasak jos, net eilėje stovint tekę išgirsti – „tu pavogei mano pensiją“.

„Jei aš būčiau iš tavęs pavogusi dviratį, aš turėčiau dviratį, o tu neturėtum dviračio, bet dabar aš pavogiau tavo pensiją, tai kur aš padėjau? O kas pavogė mano pusę atlyginimo, kurį ta pačia proga reikėjo sumažinti? Tai kodėl aš tokia durna galėdama pasivogti daug pensijų dar susimažinau ir atlyginimą?“ – teiravosi buvusi ministrė ir pabrėžė, kad „buvo toks sudėtingas laikas“.

Ne kartą I. Šimonytė pabrėžė vertybinius įsitikinimus, ji pateikė pavyzdį: jeigu žmogui atrodys, kad kiekvienas turi tą patį šansą ir tik nuo jo asmeniškai priklauso, ar jis pakankamai mokosi, dirba ir turi iniciatyvos – jis į Valstybės valdymą žiūrės vienaip nei tas, kuris įsitikinęs, kad gimę skurdesnėse šeimose ar tie, kuriems gyvenimas susiklostė ne taip palankiai, turi kitokius šansus. Linkėjo ji ir neturėti dviejų skirtingų, konfliktuojančių nuomonių, o iš girdimos informacijos visuomet atsirinkti tai, kas priimtiniausia pačiam.

Infrastruktūra ir investicijos

Šakių savivaldybėje I. Šimonytė susitiko ir su laikinai mero pareigas einančiu Juozu Puodžiukaičiu, administracijos direktoriaus pareigas einančia Egidija Grigaitiene, kai kurių skyrių vedėjais. Su Kontrolės ir audito specialistais ji diskutavo apie auditavimą, procedūras, darbuotojų kiekį ir atliekamas funkcijas. Pavyzdžiui, Regioninės plėtros skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas teiravosi I. Šimonytės nuomonės dėl Valstybės investicijų programos ir taktikos, kai didesni projektai finansuojami „gabaliukais“. I. Šimonytė sakė, jog šioje programoje apskritai reikėtų gerai viską perkratyti, nes yra dar nuo 1999 m. pradėtų ir nebaigtų projektų. Jos nuomone, reikėtų išgryninti, kas yra investicija, o kas ne, nes dabar šie dalykai programoje neatskirti. Tačiau dabar visko nubraukti ir pradėti nuo balto lapo neįmanoma. Tiesa, ji tikino, kad Vyriausybė išgirdusi problemą ir dabar pinigus stengiasi skirstyti taip, kad kuo daugiau projektų būtų užbaigti 2017 m., tačiau per tiek metų susikaupusios problemos šioje vietoje taip greit nesibaigs. Be to, kalbėdama apie regioninę plėtrą ji pabrėžė, jog ypač gajus „mano – tavo principas“ ir, kaip svarstė Seimo narė, tikriausiai nė vienas regionas nesutiktų atsisakyti savo dalies lėšų, kad kitam vienu metu būtų atriekta daugiau, o vėliau ateitų ir tavo eilė.

„Reikia nuo visų šitų dalykų nuimti politiką, o palikti statybas, ekonomiką ir inžineriją. Tada tie projektai užsibaigs ir naujai planuojant reikia nustot stogų perdengimus vadinti investicija“, – mintimis dalijosi I. Šimonytė.

Ji mano, kad ir infrastruktūra, mažėjant gyventojų skaičiui, turi trauktis, nes kitaip, iš kur pinigai infrastruktūrai išlaikyti? Tačiau kaip bebūtų, palanki infrastruktūra traukia žmones, o kaip kiekvienas regionas gali pritraukti, išlaikyti žmones – individualu. Tai, ką gali pasiūlyti Tauragė, galbūt nepasiūlys Šakiai ir atvirkščiai. Svarbu, kad būtų mokančių mokesčius.

Kalbėdama apie savivaldybės sutaupytas lėšas socialinei paramai, I. Šimonytė pasisakė už tai, kad jos ir turi likti savivaldai, nes centrinėje valdžioje pasigirsta ir kitokių svarstymų. Pirmumas – socialinėms reikmėms ir bendruomenės poreikiams, o kas ta socialinė paslauga – spręsti turi vietoje: šaligatvis, įrengtas pandusas, sutvarkytas stogas ir pan.

I. Šimonytė mano, Šakiai tvarkosi gana gerai, nieko blogo jai netekę girdėti, išskyrus kalbas apie iš posto pasitraukusį merą Juozą Bertašių.

Seimo narės paskutinė stotelė – Šakių trečiojo amžiaus universitetas ir paskaita apie valstybės biudžetą.