Trečiadienį Šakių rajono savivaldybės posėdžių salėje surengta konferencija „Savivaldos vaidmuo tobulinant ilgalaikės socialinės globos politiką“. Kalbėta ne tik apie jau teikiamas socialines paslaugas, bet apskritai apie socialinį darbą, dirbančiųjų kompetencijos svarbą.

Kinta šeimos sąvoka

Šios neeilinės konferencijos organizavimo ėmėsi Kukarskės globos namų direktorė Asta Pranaitienė, į vieną vietą sukvietusi nemažą būrį pranešėjų, garbių svečių, besidalijusių įžvalgomis ir mintimis apie socialinę politiką. Pasak konferencijos moderatorės, asociacijos „Rūpestinga globa“ vadovės, Lietuvos globos įstaigų asociacijos valdybos narės Angelės Bajorienės, tokių konferencijų net Lietuvoje nėra daug, todėl ji vylėsi, kad startas Šakiuose bus ir startas tokių renginių sklaidai po kitus regionus.

Verslo moterų tinklo Vilniaus regiono vadovė Vaidilutė Eičienė, besidalijusi asmenine patirtimi, pasakojo, kad regiono vaikai, paprašyti nupiešti ateitį, piešia seniūniją ir parduotuvę. Seniūniją, nes ten gauna pašalpą, o parduotuvę, nes ten išleidžia pinigus. Jokių neįprastų dalykų, raketų, ką įsivaizduodama ateitį piešdavo pati V. Eičienė... Todėl, kad tai keistųsi, pasak viešnios, reikia socialinės politikos. Tikros ir suderintos. Dabar, ką kalbėjo daugelis, to mūsų šalyje nėra. Valstybė neturi bendros sistemos, vieningo požiūrio, tarp įvairių teisinių aktų yra prieštaravimų, neatitikimų.

„Dažnai būna situacijų, kad ministerija sau, socialiniai darbuotojai sau. Taip neturi būti. Turi būti bendra kryptis, bendras darbas“, – sakė specialiųjų socialinės globos namų „Tremtinių namai“ direktorius Dalius Bitaitis.

Žinoma, galbūt ne viską, kaip kalbėjo jis, galima užkrauti valstybei. Ar neturėtų savo tėvais pasirūpinti vaikai? Galbūt senyvo amžiaus žmogus, kaip svarstė svečias, paliktas užsienyje gyvenančių vaikų, iš mažos pensijos nelabai ir išgali apsimokėti globos kainą, o jo atžala patogiai sau gyvena, tarkim, Paryžiuje. Todėl jis kėlė klausimą, ar tėvų išlaikymas negalėtų būti bent kažkiek nustatytas ir teisės aktais. Pasak D. Bitaičio, šiais laikas kinta šeimos sąvoka, silpnas emocinis ryšys tarp šeimos narių atveria poreikį ilgalaikei globai. Todėl daugelis vaikų savo tėvus lengva ranka atiduoda į globos įstaigas ir nesuka dėl to galvos.

Reikalingas bendradarbiavimas

Apie prioritetų, požiūrio bei sistemos skirtumus prakalbo ir Kukarskės globos namų direktorė A. Pranaitienė. Ji citavo vieno dienraščio straipsnį apie įkalinimo įstaigose gyvenančius žmones, kurie reikalauja išskirtinio maisto, pavyzdžiui, pritaikyto tik vegetarams, priemonių sportui ar laisvalaikiui. Kaip pavyzdį ji paminėjo, kad kaliniai per mėnesį norėtų gauti 2 kg mėsos, kai globos įstaigos, kad ir ta pati Kukarskė, susiduria su elementariu finansavimo, darbo priemonių trūkumu. Jei įkalinimo įstaigoje, pasak A. Pranaitienės, kalinio diena gali atsieti nuo 13 iki 60 eurų, tai globos įstaigoje maitinimui skirta 3,48 euro.

„Ilgalaikė globa yra ilgas, sunkus, bet garbingas kelias, sudarant normalias gyvenimo sąlygas. Reikalingas glaudus, jautrus, paremtas savitarpio pasitikėjimu bendradarbiavimas su rajono savivaldybe ir bandymas kartu rasti kelius, kad ir mūsų gyventojai gautų mėnesiui 2 kg jautienos“, – vaizdingais pavyzdžiais kalbėjo A. Pranaitienė.

Paslaugų gavėjo portretas

Bendrą socialinį rajono įstaigų veidą nupiešė Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė. Ji trumpai supažindino su rajone veikiančiomis globos įstaigomis bei sakė: „Socialinės paslaugos yra ir bus reikalingos.“ Ji pateikė ir rajono gyventojo, kuriam reikia socialinės globos bei priežiūros, portretą. Pasak vedėjos, dažniausiai tai asmenys nuo 60 m., turintys didelį specialiųjų poreikių lygį, kurių vaikai užsienyje, o jei tai yra vyrai, dažnai su artimaisiais jie net neturi jokio ryšio, turi priklausomybių. Vedėja kalbėjo, kad socialinės globos kokybė – tai ne tik geros gyvenimo sąlygos, geras maitinimas, bet ir galimybė gyventi arčiau buvusios savo gyvenamosios vietos. Ne tik ji, bet ir daugelis kitų kalbėjusių pabrėžė kvalifikacijos kėlimo svarbą, tačiau tai turėtų būti susieta su darbo užmokesčiu.

„Dabar būna, kad kelia kvalifikaciją, bet kas toliau? Žmonėms nusvyra rankos, jaučiasi nusivylę, nes aukštesnė kvalifikacija nesusieta su darbo užmokesčiu“, – mintimis dalijos L. Pocevičiūtė.

Nemažai konferencijos metu diskutuota ir apie pačią globos kainą – kad ji būtų tinkama ir kaip ji turėtų būti apskaičiuojama. Visgi prieita prie išvados: nors daug globos politika priklauso nuo aukščiausios valdžios, nemažą įtaką ją tobulinant turi ir savivalda. Priklauso nuo noro ir prioritetų.

Apie pagyvenusių žmonių institucinę globą kaip iššūkį valstybei ir savivaldai kalbėjo prof. habil. dr. Gediminas Merkys, pranešimą skaitė ir Socialinių paslaugų priežiūros departamento Socialinio darbo skyriaus vedėja Dalia Keblerienė ir kiti. Kalbėta apie globos įstaigų problemas, kylančius iššūkius. Kad problemos neliktų tarp keturių sienų, išgirstas mintis aukščiausiai valdžiai žadėjo perduoti asociacijos „Rūpestinga globa“ vadovė A. Bajorienė.