Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Originaliai mūsų Valstybės atkūrimo šimtmetį paminėjo sportinių balandžių mylėtojai iš Šakių, Alytaus bei Kybartų balandininkų klubo „Sparnai“. Mintis surengti sportinių balandžių skrydį ir taip paminėti šią svarbią sukaktį kilo šakiečiui Vytautui Andziulevičiui. 23 sparnuotieji lietuvių augintiniai startavo Briuselyje (Belgija). Po beveik penkių dienų, įveikęs 1 tūkst. 333 kilometrų kelią, pirmasis šakiečio balandis pasiekė Lietuvą.

Nepaprasti miestų paukščiai

Užsukus į V. Andziulevičiaus sodybą Šakių mieste, pasigirsta balandžių burkavimas. Vytautas palydi į balandinę, kurioje apie 70 balandžių, visi jie – sportiniai, tik keletas dekoratyvinių dalijasi bendrą narvą su fazanais.

Koks yra sportinis balandis, teiraujamės Vytauto. Anot jo, tai paukštis, kuris turi įveikti tam tikrą atstumą iš taško A į tašką B ir grįžti į savo balandinę. Paukštis pradeda sportuoti maždaug vienerių metų, iš pradžių balandžiai nuvežami už poros, vėliau daugiau kilometrų, kol pasiekiami įspūdingi atstumai ir greičiai. Vytautas pasakojo, kad yra nuvežęs skrajūną, pavyzdžiui, į Vištytį (Vilkaviškio r.), tai kol parvažiuoja automobiliu į namus, balandį jau randa sugrįžusį balandinę.

Vytautas jau kelis dešimtmečius didžiąją laisvo laiko dalį skiria pomėgiui auginti ir treniruoti šiuos sparnuočius, todėl ir skina pergales įvairiose varžybose. Apie tai byloja namuose taurėmis ir diplomais nukrauta spinta. Vytautas į sportines paukščių varžybas paprastai išleidžia apie 40 savo augintinių.

Vytauto auginami balandžiai vardų neturi. Jau 5–6 dienų paukštukams viena kojelė paženklinama specialiu identifikacijos žiedu, ant kurio užrašomas paukščio numeris, šalis, klubas, augintojo telefono numeris. Ant kitos kojelės dedamos mikroschemos.

Stebimės, kaip jis iš pirmo žvilgsnio taip vienodai atrodančius pilkos spalvos paukščius atpažįsta.

„Štai atskridęs paukštis iš Lenkijos, kitas iš Olandijos, aš visuomet paskambinu balandžio savininkui ir pranešu, kad jo augintinis yra pas mane, aš atvykėlių neuždarau, jie bet kada gali išskristi, viliuosi, kad ir su mano paukščiais garbingai elgiasi kolegos“, – balandžių auginimo subtilybėmis dalijasi šakietis.

Seniausi Vytauto balandinėje yra keli 10–12 metų paukščiai. Jie varžybose jau nedalyvauja ir oriai sensta savo balandinėje.

Nuotr. Balandžiai namus pasiekė per nepilnas penkias alinančias dienas, įveikę daugiau kaip 1 tūkst. 300 kilometrų.

Įspūdingas pakilimas

„Aš visada esu už Lietuvą... o kito šimtmečio mano karta nesulauks, todėl šį sparnuočių skrydį ir paskyrėm „Vardan tos Lietuvos“, – sako V. Andziulevičius.

Pasak Vytauto, iš pradžių jis galvojo paleisti balandžius iš Odesos. Tačiau paaiškėjo, kad Ukrainoje tokį krovinį gali konfiskuoti, todėl kartu su lenkų Olecko balandininkų klubu nusprendė dalyvauti varžybose Briuselyje. Penki entuziastai lietuviai Lenkijoje išlydėjo geriausius savo balandžius į Briuselį – į starto vietą specialiu transportu lietuvių balandžius kartu su savais sparnuočiais vilkiku nugabeno kolegos iš Olecko.

Liepos 28 d. 16.30 val., sulaukus tinkamų orų sąlygų balandžiams skristi, Briuselyje buvo duotas startas. Įspūdingai atrodė, kai į dangaus platybes pakilo 25 tūkst. sportinių balandžių iš Lenkijos, Slovėnijos, tarp jų ir 23 balandžiai iš Lietuvos. Po keleto akimirkų dangus buvo tuščias, balandžiai patraukė namų link. Anot Vytauto, kiekvienas paukštis varžybose yra užregistruojamas. Paukštis turi kompiuterinį žiedą, kuris fiksuoja paukščio grįžimą į balandinę. Prie jų narvo namuose yra sumontuotas specialus kompiuteris. Parskridę į savo namus balandžiai koja jį užmina – tokiu būdu duodamas finišo signalas.

Rugpjūčio 2 d. 10 val. 57 min. 52 sek. pirmasis balandis pasiekė Lietuvą. Įveikęs 1 tūkst. 333 kilometrų kelią jis sėkmingai nutūpė V. Andziulaičio balandinėje, antrasis parskrido Antano Matulevičiaus, taip pat šakiečio, balandis, trečiasis balandis nudžiugino virbališkį. Balandžiai namus pasiekė per nepilnas penkias dienas. Iš 23 Lietuvos sportinių balandžių namus pasiekė 12.

„Paleidau šešis, namus pasiekė trys. Likę gali grįžti ir po kelerių metų, priklauso, ar jiems kiti balandininkai duos laisvę, kiti galėjo ir žūti“, – tvirtino pašnekovas.

Teiraujamės, kaip paukštis, sveriantis 500 gramų, be jokių navigacijų įveikia šimtus kilometrų ir grįžta greičiau, negu žmogus parvažiuoja automobiliu. Netgi mokslininkai iki šiol vienareikšmiško atsakymo nėra pateikę. Anot Vytauto, pats svarbiausias faktorius – namų trauka, nes paukščiui lizdas yra šventas dalykas. O balandžio namai yra ten, kur jis pirmą kartą užlips ant landos, nutūps ant stogo.

„Manoma, kad pagrindiniai jų kelrodžiai – žemės magnetinis laukas ir saulė. Paukščiai dar skiria kraštovaizdžio detales, kvapą“, – teigė Vytautas.

Tradicijos iš tėvo

Balandžių auginimas, anot Vytauto, yra liga. Andziulevičių šeimoje balandžius augino Vytauto seneliai, dėdės, iki šiol Liubave (Kalvarijos sav.) dekoratyvinius balandžius augina ir tėvas, kuriam arti 80 metų. Vytautas prisiminė, kad jo pirmas balandis vaikystėje buvo pagautas tiesiog gatvėje.

Pasak V. Andziulevičiaus, Lietuvoje nėra labai populiarus balandžių sportas, dideli entuziastai yra Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos balandžių augintojai.