Nežinau, ar galima priprasti prie fakto, kad visai netoli vyksta karas, nuolat aidi oro pavojaus sirenos, šaltį, badą ir baimę kenčia nekalti Ukrainos žmonės. Jau beveik metus kasdien linksniuojama karo statistika, rodomi vaizdai ir, ačiū Dievui, vis dar nepavargstama karą kenčiantiems padėti. Vilniuje gyvenantis šakietis Tomas Taresevičius nuo pat karo pradžios neliko abejingas humanitarinės pagalbos misijas organizuojantiems bendraminčiams, ne kartą pats prie vairo sukorė tūkstančius kilometrų į Ukrainą, dalino daiktus, girdėjo vietinių mintis ir buvo tokiose vietose, kur, kaip pats sako, net fiziškai pasidarė negera…

Vos tik prasidėjo karas, Tomas Taresevičius sako iškart pajutęs, kad ukrainiečiai ryžtinga tauta, tai labiausiai ir paskatino kaip nors prisidėti. Asmeninio archyvo  nuotr.

Susitarti dėl pokalbio su Tomu nebuvo lengva – 31-erių metų šakietis vadovauja įmonei, be to, sako nematąs reikalo girtis.

„Pirmą kartą į Ukrainą dar pernai kovo mėnesį išvažiavau su organizacija „Blue/Yellow“, o vėliau prisijungiau prie Karolio Sankausko, socialiniuose tinkluose geriau žinomo Taranduko slapyvardžiu, suburto savanorių štabo“, – sako Tomas.

Pastarasis savo veikla aktyviai dalinasi socialiniuose tinkluose, yra suorganizavęs daugiau nei 40 humanitarinių misijų į Ukrainą.

„Ar galėsime kalbėtis visai atvirai, ar viską galima pasakoti, kas ten vyksta?“ – teiraujuosi atsargiai.  Tomas patikina, kad daugiau mažiau galima, tik ne visuomet viską būtina tiesiogiai transliuoti socialiniuose tinkluose. Tarandukas yra įkūręs ne pelno siekiančią organizaciją, o savanorių branduolį sudaro 5–6 žmonės, prisijungia ir daugiau galinčių ir norinčių padėti. Tomas sako dar mokykloje mėgęs istoriją, o knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, strategijas, lyderius – jo mėgstamiausios. Tik niekad netikėjęs, jog savo kailiu patirs karo nešamą siaubą.

„Todėl vos tik jam prasidėjus, iškart pajutau, kad ukrainiečiai ryžtinga tauta, tas mane labiausiai ir užkabino kaip nors prisidėti“, – prisipažįsta ir sako, kad jo aplinkoje nemažai žmonių vienaip ar kitaip įsitraukė – kas išvažiavo tiesiai į frontą, kiti, tarp jų ir jis pats, važiuodavo į Lvivą, kur sąlyginai vyko ramus gyvenimas. Pirmasis kartas, pasakoja pašnekovas, paliko neišdildomą įspūdį, nes mintyse kirbėjo mintis nuversti kalnus. O iš tiesų, kai dabar pasidairo atgal, jis supranta, jog nebuvo nieko ypatingo: „Atidavėm ukrainiečiams nuvarytus automobilius ir grįžome namo. Bet iš tikrųjų man šios humanitarinės pagalbos misijos nuramina sąžinę, tai toks savotiškas patvirtinimas sau, kad bent kuo galėjau prisidėti – gal ir skamba juokingai, bet taip aš mąstau… Be to, jaučiu ir savotišką įdomumą, azartą.“

Ar važiuojant kyla nerimas, klausimas, ar sveikas gyvas sugrįš? Tomas pripažįsta, kad šioks toks grėsmės faktorius visada teoriškai išlieka: „Bet apie tai negalvojame, esame su vietine palyda leidęsi ir į gana karštus taškus, teko matyti visiškoje tamsoje skendinčius miestus, kur gatvėse įvyksta avarijos, nes tiesiog vieni kitų nepamato, o vaizdas, kai vienoje pusėje liepsnoja daugiabutis, o kitame daugiabutyje spingsi gyvenančiųjų žvakės, irgi atrodo tarsi iš filmo.“

Tačiau bene slogiausius jausmus sukėlė masinės kapavietės.

„Kai pats esi tėtis... matyti ypač tuos mažus kapelius ir justi tą visą siaubą…Tada net fiziškai pasidarė negera“, – dalinasi Tomas ir neslepia, kad paprasti jų nuolat kalbinami ukrainiečiai daug kuo nusivylę ir labai sutrikę: „Kai kurie nebežino jau net kuo tikėti, nes daug propagandos, ypač tose teritorijose, kuriose rusai užsibuvo ilgiau. Kiti vietiniai, vos tik atkovoja teritorijas, puola viską atstatyti, tvarkyti, tikėdamiesi, kad priešas nesugrįš. Tačiau pačias įdomiausias istorijas pasakoja ukrainiečiai kariai, nes mes ne žurnalistai, neįrašinėjame, nefilmuojame. Nuo kai kurių pasakojimų klausančiam gal ir šiurpsta kūnas, bet tik ne patiems ukrainiečių kovotojams – jų ryžtas ir užsidegimas laimėti šitą karą užkrečiantis.“

Tomas pasakoja, kad kareiviai humanitarinę pagalbą atvežusiems savanoriams mainais atsilygina „rusiškais suvenyrais“.

O ko labiausiai šiuo metu trūksta ukrainiečiams?

„Vežame viską – nuo higienos priemonių iki kompiuterių, maisto, liemenių, šalmų, buržuikių… Kaskart paliekame mikroautobusų, džipų, esame nuvarę ir šarvuotų autobusiukų. Poreikį žinome iš ten turimų kontaktų, bendraujame su miestų merais, o kartais tiesiog einame, bendraujame su vietiniais žmonėmis, klausiame, ko trūksta“, – pasakoja šakietis ir pastebi, kad nors karui besitęsiant kone metus aukotojai Lietuvoje šiek tiek aptilo, tačiau tikrai dar yra remiančių pinigais ar daiktais, maisto produktais, todėl iš savanorių štabo Vilniuje reguliariai išvyksta keli daiktų prikimšti mikroautobusai – už vieną transporto priemonę atsakingi du asmenys, kurie pamainomis vairuoja ir miega. Visų tikslas bendras – kuo greičiau pasiekti šalį ir išdalinti paramą. Kelionė užtrunka ilgai, o kartais dėl patikrų stringa pasienyje, todėl būna, kad išvykęs 15 valandą, tik kitos dienos vakare pasiekia Kyjivą, aplanko pagrindinius štabus, nusiprausia, pamiega, atvirsta į žmogų ir važiuoja atgal. Į Ukrainą važiuojantys Taranduko savanorių komandos nariai kartais su savimi pasiima po kelis ukrainiečius, kurie net ir tokiomis sąlygomis nori grįžti į gimtinę, arba atvirkščiai – parsiveža į Lietuvą nuo karo sprunkančius.

Tomas sako, kad jų komanda turi kelis „savo taškus“, į kuriuos važiuoja. Tai  miesteliai aplink Kyjivą, kuriuos daugiau nei mėnesį buvo apsiautę rusai ir pasitraukę juos paliko taip žiauriai nuniokotus, kad neįmanoma apibūdinti. Dalyje jų, pasakoja video telefone rodydamas Tomas, visiškai nieko nelikę, pradedant parduotuvėmis, maistu ir baigiant gyvenamaisiais namais.

„Ten net šunys sušaudyti ir medžiai. Dėl to ir stengiamės sužinoti, kur ko labiausiai reikia. Vizitų metu aplankome Borodianką, Černikovą, Bučą, Irpinę ir kitus miestus, susitinkame su jų merais ir vietiniais žmonėmis. Į šiuos miestelius Karolis ir mes patenkame dėl jo užmegztų kontaktų, pavyzdžiui, Borodiankoje šiuo metu, padedant lietuviams, ruošiamasi atstatyti dvylikametę mokyklą. Jei zonos itin pavojingos, mus lydi karinis konvojus“, – humanitarinių misijų kasdienybę apibūdina pašnekovas.
O koks gyvenimas ne taip nusiaubtose Ukrainos vietovėse?

„Kitur jis tiesiog vyksta – veikia parduotuvės, restoranai, viešbučiai, mokyklos, kitos įstaigos. Tik komendanto valandomis viskas užsidaro. Žmonės jau net ne visuomet puola slėptis išgirdę oro pavojaus sirenas. Tiesiog baisu pasakyti, bet jie ten, akivaizdu, priprato gyventi vykstant karui“, – atvirai dalinasi Tomas, tačiau iškart pamini, kad tai nereiškia, jog ukrainiečiams nereikia pagalbos. Jos ten likusiems reikia žūtbūtinai, nes karui prasidėjus pirmiausia išvažiavo tie, kurie turėjo santaupų, gyveno labiau pasiturinčiai, turėjo kontaktų, pažinčių užsienyje. Gal iš pažiūros atrodo menkniekis reguliariai nuvežti kelis autobusiukus paramos, tačiau Tomas patikina, kad vis svarbiau tampa paramą nugabenti ten, kur reikia – į netinkamą vietą nuvežtos labdaros likimas dažnai lieka nenuspėjamas, jau prabylama, kad į neaiškius sandėlius nuvežta ir palikta parama, jei yra aptinkama vietinių žmonių, neretai tampa prekėmis, kurias vargo prispirti žmonės perka už kelis kartus didesnę sumą.
Be to, atvežta ir padedant kareiviams dalinama parama ukrainiečiams suteikia bent jau momentinio džiaugsmo, nes kasdienis jų gyvenimas, deja, pilnas svyravimų – tarp vilties ir baimės, tarp nusivylimo ir abejingumo.

Kokie jausmai lanko patį vis keliaujant į Ukrainą?

„Atsiriboti neišeina, ypač, kai tenka pabuvoti sukrečiančiose vietose. Dalindamas paramą supranti, kad palengvini gyvenimą maksimum kelias dienas, gal savaitę, o ar kitą kartą grįžęs tuos pačius žmones sutiksi gyvus… nebežinai. Tačiau būnant Ukrainoje baimė negrįžti gyvam manęs nelanko, o ir oro pavojaus sirenos siaubo nekelia“, – pokalbį užbaigia pašnekovas.

Lina Morkūnienė