Susitikimo metu kun. Rimas Skinkaitis dalijosi ne tik savo mintimis, bet atsakinėjo į užduodamus klausimus, svarstė, kad nors bažnyčios dabar tuštėja, bet viliasi, kad atsigaus ir sužydės. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Susitikimą su Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios rezidentu, garbės kanauninku, profesoriumi, teologijos daktaru gelgaudiškiečiu Rimu Skinkaičiu Gelgaudiškio bibliotekoje lydėjo prisiminimai apie kunigystės kelio pasirinkimą, studijas Romoje, akademinį gyvenimą.
Kunigas R. Skinkaitis kilęs iš Dabitų kaimo (Gelgaudiškio sen.). 1987 m. baigė Gelgaudiškio vidurinę mokyklą, atlikęs karo tarnybą įstojo mokytis į Kauno kunigų seminariją, po vienerių metų išvyko tęsti mokslų į Romą, 1995m. liepos 9 d. įšventintas į kunigus Gelgaudiškio bažnyčioje. 2001 m. baigė studijas Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, įgijo teologijos daktaro laipsnį. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo atkurtoje Vilkaviškio vyskupijos palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje. Uždarius Vilkaviškio vyskupijos seminariją, buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, sušlubavus sveikatai vėliau sugrįžo į Vilkaviškį, kur 12 metų kunigavo Vilkaviškio katedroje, šiuo metu yra rezidento pareigose Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčioje. Bet pagrindinė veikla – dėstytojo darbas VDU Katalikų teologijos fakultete.
„Dar turiu Briuselio lietuvių bendruomenę, tai tenka keletą kartų per metus skristi į Briuselį. Kita veiklos pusė – akademinė. Mano dėstymo kryptys yra Jėzaus Kristaus asmuo, Švenčiausioji Trejybė, Sakramentai, pomirtinis gyvenimas ir kiti. Kad dėstytojas galėtų dėstyti, jis turi būti atestuotas. Tam reikia skaityti pranešimus konferencijose, publikuoti mokslinius straipsnius, rašyti knygas, vesti viešas paskaitas ir seminarus visuomenei. Pavyzdžiui, esu parengęs straipsnį apie Maironį kaip teologą. Esu parašęs per 20 mokslinių straipsnių, vieną mokymo priemonę, knygą. Taigi veiklos šioje srityje tikrai yra. Todėl ir neklebonauju. Tikriausiai nepavežčiau. Mišios, krikštai, santuokos, ligoniai, bažnyčios remontai, administravimas ir visi kiti ūkiniai dalykai, o dar šalia turėti akademinį gyvenimą“, – pripažino šeštą dešimtį einantis profesorius.
Kiekvieno kunigo kelias į kunigystę prasideda skirtingai. Dažnam įtaką daro sutikti kunigai. Tačiau, pasak R. Skinkaičio, joks kunigas nebuvo tas, kuris pažadino ar uždegė pašaukimą.
„Pašaukimas atėjo savaime. Mama pasakojo, kai mane penkerių metų nusivedė į bažnyčia, aš žiūrėjau į kleboną ir pasakiau, kad būsiu kaip jis. Negaliu logiškai net paaiškinti, bet kunigu norėjau būti, kiek save atsimenu. Parapijos klebonas Gintautas Skučas pakvietė patarnauti Mišioms ir man bažnyčioje patiko, ir tėvams nereikėjo priminti, kad sekmadienį Mišios. Be abejo, G. Skučas buvo tvarkingo ir uolaus klebono pavyzdys“, – prisiminė R. Skinkaitis pridurdamas, kad tas noras būti kunigu padėjo ne vienoje sunkioje situacijoje tarnaujant sovietinėje armijoje.
R. Skinkaitis pripažino, kad stodamas į Kauno kunigų seminariją negalvojo, kad teks studijuoti užsienyje ir pasukti akademinio gyvenimo kryptimi. Į Italiją studijuoti išvyko 1991 m. rugpjūtį, po pirmo seminarijos kurso. Pasak kraštiečio, vyskupas Juozas Žemaitis paaiškino, kad norima atkurti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, tad reikia gerai paruoštų dėstytojų.
Dvasininkas pasidalino, kaip sekėsi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirmajai būsimų dvasininkų grupei teologijos žinių semtis krikščionybės širdyje – Romoje (1991–2001).
„Išvažiavau pučo dieną, tą dieną uždarė sienas. Šeima liko ir jei perversmas būtų pavykęs, visą šeimą galėjo išvežti į Sibirą, – pasakojo R. Skinkaitis. – O jau Romoje rimtu išbandymu tapo kalbos barjeras, nes italų kalba teko klausytis paskaitų ir atsiskaitinėti. Lietuvoje buvo vienas lietuvių–italų kalbos žodynas, kurį iš Mažvydo bibliotekos atsišvietėm.“
Dvasininko teirautasi, kodėl mažėja norinčių tapti kunigais? R. Skinkaičio teigimu, priežasčių yra gana daug ir įvairių.
„Pirmoji priežastis – mažėja gyventojų, natūralu, mažėja ir jaunuolių, besirenkančių dvasininko kelią. Antra priežastis – tai liberalizmas, kuris yra naujas marksizmo veidas. Kuomet akcentuojama materializmas, pragmatizmas. Žmogus labiau vertina apčiuopiamybę – ką pačiupinėjai, pauostei, įsidėjai į kišenę, pasveri, pamatuoji. O dvasiniai dalykai ignoruojami arba pristatomi kaip nevertingi ir nenaudingi. Ir dar. Šiandieninis žmogus formuojamas tokioj egoistinėj ir vartotojiškoj dvasioj, todėl jaunas žmogus, tokios aplinkos veikiamas, yra linkęs rinktis apčiuopiamos gerovės kelią, o ne dvasines vertybes. Be abejo, nemažą įtaką jaunuolių pasirinkimui daro žiniasklaida, kuri medžioja bažnyčią ir seka kiekvieną kunigo žodį ir elgesį, ir, šiam suklydus, tuojau pagarsina visai Lietuvai, – kalbėjo profesorius. – Kunigystei reikalingas idealizmas ir pasiryžimas pasiaukojamai gyventi dėl kitų.“
Dvasininkas sulaukė ir klausimo dėl partnerystės Lietuvoje įteisinimo, R. Skinkaitis atsakė, jog „bažnyčia žiūri, ką sako Dievas“.
„Dievas sako ne. Tai ne mano projektas, ne mano planas. Dievas Šventajame Rašte aiškiai sakė: Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį ir vyras glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Ką tad Dievas sujungė, žmogus te neperskiria“, – kalbėjo dvasininkas.
Gelgaudiškiečiams pasiteiravus apie profesoriaus R. Skinkaičio požiūrį į kitas religijas, šis nedaugžodžiavo: „Tai tam tikras kelias į Dievą. Į Šakius galima važiuoti tiesiai arba pro Jurbarką, Plokščius, dar galima panemunėm. Visaip galima važiuoti. Ir visaip nuvažiuosi, jeigu nepaklysi. Bet geriausiai važiuoti tiesiai. Žmogus iš prigimties yra religingas. Tik tą Dievą surasti vieni pasirenka tiesesnį kelią – Katalikų bažnyčią, kiti – savaip, ieško kitur. Gal ir ras, bet gali ir paklysti. Gal žmonės kartais net ir nekalti, kad jie pasirinko tokį kelią. Galbūt aplinka, kultūra davė tam tikrą įtaką. Belieka tik parodyti tą tiesesnį kelią... Nors už ausies vesti gal ir ne išeitis.“
Dvasininkas dar pridūrė, kad visgi lietuviai katalikai – tarp prasčiausiai šv. Mišias lankančių pasaulyje, pamaldas Lietuvoje lanko 16 proc. (pavyzdžiui, Lenkijoje – 52 proc.).
O žmonėms pasiteiravus apie ateities bažnyčią, R. Skinkaitis priminė, kad bažnyčios istorijoje būta pakilimų ir duobių.
„Kiek jau buvo, kas bažnyčią laidojo. Šitie laidotojai patys palaidoti ir takai prie jų kapų užžėlę. O bažnyčia vis dar gyva. Dabar vėl tokia banga, kad bažnyčios tuštėja, yra kunigų stygius. Aš nebejoju, kad vėl ateis kažkokia banga, kažkoks impulsas ir bažnyčia atsigaus ir sužydės, – įsitikinęs kraštietis. – Matau, kad kaime yra toks išlikęs bendruomeniškumo jausmas. Žmonės vieni kitus pažįsta, sveikinasi. Mieste yra totalus susvetimėjimas. Nesvarbu, kad vieni kitus apšnekat, bet tai nėra blogai. Tai tam tikras neabejingumo ženklas. To neabejingumo šiandien labai reikia ypač miesto terpėje. Todėl ir linkiu gilesnės bendrystės su Dievu ir vienų su kitais.“
Kiekvieno kunigo kelias į kunigystę prasideda skirtingai. Dažnam įtaką daro sutikti kunigai. Tačiau, pasak R. Skinkaičio, joks kunigas nebuvo tas, kuris pažadino ar uždegė pašaukimą.
„Pašaukimas atėjo savaime. Mama pasakojo, kai mane penkerių metų nusivedė į bažnyčia, aš žiūrėjau į kleboną ir pasakiau, kad būsiu kaip jis. Negaliu logiškai net paaiškinti, bet kunigu norėjau būti, kiek save atsimenu. Parapijos klebonas Gintautas Skučas pakvietė patarnauti Mišioms ir man bažnyčioje patiko, ir tėvams nereikėjo priminti, kad sekmadienį Mišios. Be abejo, G. Skučas buvo tvarkingo ir uolaus klebono pavyzdys“, – prisiminė R. Skinkaitis pridurdamas, kad tas noras būti kunigu padėjo ne vienoje sunkioje situacijoje tarnaujant sovietinėje armijoje.
R. Skinkaitis pripažino, kad stodamas į Kauno kunigų seminariją negalvojo, kad teks studijuoti užsienyje ir pasukti akademinio gyvenimo kryptimi. Į Italiją studijuoti išvyko 1991 m. rugpjūtį, po pirmo seminarijos kurso. Pasak kraštiečio, vyskupas Juozas Žemaitis paaiškino, kad norima atkurti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, tad reikia gerai paruoštų dėstytojų.
Dvasininkas pasidalino, kaip sekėsi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pirmajai būsimų dvasininkų grupei teologijos žinių semtis krikščionybės širdyje – Romoje (1991–2001).
„Išvažiavau pučo dieną, tą dieną uždarė sienas. Šeima liko ir jei perversmas būtų pavykęs, visą šeimą galėjo išvežti į Sibirą, – pasakojo R. Skinkaitis. – O jau Romoje rimtu išbandymu tapo kalbos barjeras, nes italų kalba teko klausytis paskaitų ir atsiskaitinėti. Lietuvoje buvo vienas lietuvių–italų kalbos žodynas, kurį iš Mažvydo bibliotekos atsišvietėm.“
Dvasininko teirautasi, kodėl mažėja norinčių tapti kunigais? R. Skinkaičio teigimu, priežasčių yra gana daug ir įvairių.
„Pirmoji priežastis – mažėja gyventojų, natūralu, mažėja ir jaunuolių, besirenkančių dvasininko kelią. Antra priežastis – tai liberalizmas, kuris yra naujas marksizmo veidas. Kuomet akcentuojama materializmas, pragmatizmas. Žmogus labiau vertina apčiuopiamybę – ką pačiupinėjai, pauostei, įsidėjai į kišenę, pasveri, pamatuoji. O dvasiniai dalykai ignoruojami arba pristatomi kaip nevertingi ir nenaudingi. Ir dar. Šiandieninis žmogus formuojamas tokioj egoistinėj ir vartotojiškoj dvasioj, todėl jaunas žmogus, tokios aplinkos veikiamas, yra linkęs rinktis apčiuopiamos gerovės kelią, o ne dvasines vertybes. Be abejo, nemažą įtaką jaunuolių pasirinkimui daro žiniasklaida, kuri medžioja bažnyčią ir seka kiekvieną kunigo žodį ir elgesį, ir, šiam suklydus, tuojau pagarsina visai Lietuvai, – kalbėjo profesorius. – Kunigystei reikalingas idealizmas ir pasiryžimas pasiaukojamai gyventi dėl kitų.“
Dvasininkas sulaukė ir klausimo dėl partnerystės Lietuvoje įteisinimo, R. Skinkaitis atsakė, jog „bažnyčia žiūri, ką sako Dievas“.
„Dievas sako ne. Tai ne mano projektas, ne mano planas. Dievas Šventajame Rašte aiškiai sakė: Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį ir vyras glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Ką tad Dievas sujungė, žmogus te neperskiria“, – kalbėjo dvasininkas.
Gelgaudiškiečiams pasiteiravus apie profesoriaus R. Skinkaičio požiūrį į kitas religijas, šis nedaugžodžiavo: „Tai tam tikras kelias į Dievą. Į Šakius galima važiuoti tiesiai arba pro Jurbarką, Plokščius, dar galima panemunėm. Visaip galima važiuoti. Ir visaip nuvažiuosi, jeigu nepaklysi. Bet geriausiai važiuoti tiesiai. Žmogus iš prigimties yra religingas. Tik tą Dievą surasti vieni pasirenka tiesesnį kelią – Katalikų bažnyčią, kiti – savaip, ieško kitur. Gal ir ras, bet gali ir paklysti. Gal žmonės kartais net ir nekalti, kad jie pasirinko tokį kelią. Galbūt aplinka, kultūra davė tam tikrą įtaką. Belieka tik parodyti tą tiesesnį kelią... Nors už ausies vesti gal ir ne išeitis.“
Dvasininkas dar pridūrė, kad visgi lietuviai katalikai – tarp prasčiausiai šv. Mišias lankančių pasaulyje, pamaldas Lietuvoje lanko 16 proc. (pavyzdžiui, Lenkijoje – 52 proc.).
O žmonėms pasiteiravus apie ateities bažnyčią, R. Skinkaitis priminė, kad bažnyčios istorijoje būta pakilimų ir duobių.
„Kiek jau buvo, kas bažnyčią laidojo. Šitie laidotojai patys palaidoti ir takai prie jų kapų užžėlę. O bažnyčia vis dar gyva. Dabar vėl tokia banga, kad bažnyčios tuštėja, yra kunigų stygius. Aš nebejoju, kad vėl ateis kažkokia banga, kažkoks impulsas ir bažnyčia atsigaus ir sužydės, – įsitikinęs kraštietis. – Matau, kad kaime yra toks išlikęs bendruomeniškumo jausmas. Žmonės vieni kitus pažįsta, sveikinasi. Mieste yra totalus susvetimėjimas. Nesvarbu, kad vieni kitus apšnekat, bet tai nėra blogai. Tai tam tikras neabejingumo ženklas. To neabejingumo šiandien labai reikia ypač miesto terpėje. Todėl ir linkiu gilesnės bendrystės su Dievu ir vienų su kitais.“
Raimondas iš Raseinių:
