Mažesnių ar didesnių problemų, ko gero, turime visi, tačiau ne visi linkę jas spręsti, priimti reikalingus, nors kartais ir itin skaudžius sprendimus. Ypač jautru, kai tenka kalbėti apie žmones, kurie užaugo alkoholio paveiktoje ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. Alkoholikų vaikai, nors ir galvoja, kad jie patys pagis, išgelbės nauji santykiai, namai, darbas ar dar kažkas, bet dažniausiai viltys dūžta, nes norint gyventi visavertį gyvenimą pirmiausiai reikia išsigydyti vidines, vaikystėje patirtas žaizdas.
Kaip žinia, Šakiuose veikia savitarpio pagalbos grupės išsiskyrusiems žmonės, organizuojami ir anoniminių alkoholikų (AA) susitikimai, taip pat vyksta užsiėmimai ir alkoholikų artimiesiems, bet iki šiol nebuvo atsižvelgta į asmenis, kurie ir suaugę jaučia disfunkcinės šeimos pasekmes. Tad viena šakietė neseniai ėmėsi iniciatyvos Šakiuose įkurti savitarpio pagalbos grupę suaugusiems alkoholikų vaikams (SAV), kur užsiėmimai vyksta pagal Dvylikos žingsnių programą.
„Aš pati ieškojau pagalbos ir radau tokią grupę Jurbarke, dvejus metus kiekvieną antradienį važiuodavau ir galvodavau, kad jeigu man padės, tai aš norėsiu savanorystės forma tai įgyvendinti ir Šakiuose“, – sako moteris, kuri disfunkcinės šeimos, kur buvo geriantis tėvas, padarinius gydosi kone 14 metų – išsigydyti patirtas traumas reikia laiko, o pirmiausiai ir noro sau padėti bei suvokimo, kaipgi tai daryti. Ji tebesigydo iki šiol, bet pagalbos ranką jau gali ištiesti ir kitam.
Be to, galbūt ne visi, svarsto ji, turi finansines galimybes lankyti terapijas, kreiptis pagalbos į psichologus ir pan., todėl, pajutusi vidinį poreikį pagelbėti kitiems, jausdama ir didžiulį Šakių parapijos klebono Vytauto Antano Matusevičiaus palaikymą, ji ir ryžosi Šakiuose būti ta pirmąja kregžde, juolab kad poreikis išties didžiulis.
Kad atsirado tokia iniciatyva, džiaugiasi ir parapijos klebonas, pats dalyvaujantis visuose užsiėmimuose. Daugelis žmonių, sako jis, vėliau ieško ir daugiau pagalbos, nes atpažįsta, kas su juo vyksta, atranda tikėjimą, tampa tikresniu žmogumi, o palaikymas, padrąsinimas užaugusiems bet kokioje disfunkcinėje šeimoje labai svarbu.
Šiuo metu į užsiėmimus parapijos namuose trečiadieniais renkasi septyni žmonės, kurie dalinasi savo patirtimi, nes būtent kalbėjimas ir klausymas padeda sveikti, padeda išsigryninti, kas yra kas, padeda suprasti, kaip vaikystės patirtys formuoja požiūrį į įvairius dalykus, elgesį, šiandieninius pasirinkimus. Būtent čia nesi smerkiamas, bet suprastas, nes čia renkasi panašias situacijas ir traumas išgyvenę žmonės.
Ar skauda? Žinoma – sutartinai tvirtina užsiėmimus lankančios moterys, neneigiančios, kad ir užsiėmimuose ašarą tenka braukti, stoti akistaton su nemaloniais, vaikystėje patirtais išgyvenimais.
„Ant savęs pamačiau, kad ir kaip besistengtum, ką bedarytum, neina atsistoti, susitvarkyti su emocijom, savo šeimos reikalais. Kažkas likę viduje, esu alkoholikų vaikas – po pudra to nepaslėpsi. Sunkiausia grįžti į praeitį, ką tada patyriau“, – mintimis dalijasi jauna moteris.
O vaikystėje ne tik jos, bet ir kitų išgyventa išties daug. Neretai, tikina pašnekovės, būdamas vaikas tu galvoji, kad esi kaltas dėl to, kas vyksta tavo šeimoje, jauti gėdą ir baimę apie tai kalbėti, stengiesi įtikti mamai ar tėčiui galvodamas, kad jeigu tu būsi geras, neskaudinsi, neerzinsi, tai tavo artimieji mažiau gers. Dažnai būtent vaikams tenka prisiimti suaugusių vaidmenį ar net patirti smurtą. Galima vardinti ir vardinti, nes kiekvienos tokios šeimos istorija skaudi savaip, tačiau neišvengiamai tokiose šeimose užaugę žmonės dažniausiai savimi nepasitiki, linkę į perfekcionizmą, aukoja save, nėra linkę veikti, tik reaguoti, yra sau negailestingi, tad per suvokimą ir pagalbą sau užsiėmimų metu einama pasitikėjimo, meilės sau ir kitų savybių link, pamažu išmokstama atpažinti netinkamą elgesį ir jį keisti sveiku elgesiu, kad taptų laimingesni ir pajėgesni tvarkytis gyvenime.
Svarbiausia, kalba susitikimo dalyvės, žmogų priimti be smerkimo, nes stereotipų mūsų visuomenėje vis dar daug. Smerkdamas kitą, užlipindamas jam etiketę tarsi pats jautiesi viršesnis, nes „tekę išgirsti, kad aš tai nebendrauju nei su alkoholikais, nei su jų vaikais ar daugiavaikiais, nes jie kažkokie kitokie“.
„Čia sužeistų pasaulis, tai su kuo gi tu bendrauji?“ – retorinį klausimą kelia užsiėmimų iniciatorė ir kviečia prie grupės prisijungti tuos, kurie jaučia, kad čia galėtų rasti supratimą, kad vaikystė nebuvo pati lengviausia, kad šeimoje alkoholis, traumuojantis elgesys nebuvo svetimas.
„Kviečiame tave į SAV ir lankyti užsiėmimus. Būdamas susirinkimuose padedi sveikti ir mums. Mes žinome, kad ši programa veikia. <...> Tai mūsų kelias į sveiką mąstymą, tai programa, vedanti į ramybę, tikrą džiaugsmą ir laisvę“, – rašoma SAV programoje.
Aušra iš Valenčių:
