Dešimtmetį Šakių viešojoje bibliotekoje dirbanti iš Lukšių seniūnijos kilusi Eglė Nicolaev save vadina intraverte. Tačiau rami bibliotekininkės kasdienybė – tik viena jos gyvenimo pusių. Prieš darbą ar po jo dviejų mažamečių mama plaukia, treniruojasi ir mina dviračiu vis ilgesnes distancijas. Neseniai parą trukusiame nevaržybiniame ištvermės maratone „Plentas 24“ ji numynė 430 kilometrų, tapo daugiausia kilometrų įveikusia moterimi, o su broliu Šarūnu – ištvermingiausia šeima. Tačiau svarbiausia Eglei ne titulai, o sporto padovanotas supratimas, kad didžiausios ribos slypi ne kūne, o galvoje.
Rami, santūri, nemėgstanti būti dėmesio centre – toks pirmasis įspūdis susidaro sutikus Eglę. Nors baigusi lietuvių filologijos ir grožio srities studijas ji kurį laiką abejojo savo pasirinkimu, šiandien sako, kad visos įgytos žinios praverčia kasdienybėje – administruojant bibliotekos socialinius tinklus, rašant ir redaguojant tekstus, fotografuojant, kuriant plakatus bei dirbant su jaunaisiais skaitytojais.
„Dažnai naudą norime pamatyti iš karto. Tačiau gyvenimo keliai vingiuoti – anksčiau ar vėliau vis tiek panaudosi sukauptą patirtį“, – sako Eglė.
Lygiai taip pat vingiuotas buvo ir jos kelias į sportą. Nors vaikystėje Eglė lankė lengvąją atletiką, pasižymėjo gerais fiziniais duomenims, dalyvaudavo varžybose ir yra iškovojusi ne vieną medalį, tuomet sportas nebuvo sąmoningas pačios pasirinkimas. Todėl kaupėsi nuovargis, atsirado fizinių problemų ir lengvoji atletika liko praeityje. Tik suaugusi Eglė grįžo į sportą, bet šįkart visai kitaip...
Pradėjo nuo paprasto ėjimo
Gimus vaikams, kaip ir daugeliui mamų, Eglei teko iš naujo ieškoti vidinės pusiausvyros, o prasidėjusi pandemija, nuolatinis neigiamų naujienų srautas tik stiprino nerimą, kol ji suprato, kad reikia surasti tai, kas padėtų susigrąžinti ramybę ir aiškesnes mintis. Tuo metu ji pradėjo vaikščioti. Iš pradžių užsibrėžė surinkti dešimt tūkstančių žingsnių per dieną, vėliau – šimtą tūkstančių per mėnesį. Vaikščiojo savo apylinkėse, pažįstamais keliais, laukais ir pamiškėmis.
„Tai buvo laikas sau, kai galėjau pabūti su savo mintimis. Eini, o galvoje sukasi neišspręsti klausimai ir, atrodo, su kiekvienu žingsniu viskas dėliojasi, atsiranda bent dalis atsakymų. Per judesį juos randi“, – pasakoja Eglė ir priduria supratusi, kad žmogui sunku jaustis gerai, kai veikia arba vien galva, ar vien tik kūnas. Tik pradėjus judėti tarp kūno ir minčių pamažu atsiranda harmoningas ryšys. Vėliau atsirado funkcinės treniruotės, sustiprėjo kūnas, o kartu – ir pasitikėjimas savimi.
„Užsikabinau už minties, kad mūsų kūnas tikrai gali daugiau, nei mes manome“, – sako ji.
Viena veikla pažadino kitą
Sustiprėjusi Eglė ėmė dairytis naujų išbandymų. Vienas pirmųjų norų buvo išmokti taisyklingai plaukti, o to išmokusi moteris nepajuto, kaip pirmieji nuplaukti 25 metrai virto vis ilgesnėmis distancijomis. Panašiai jos gyvenime atsirado ir dviratis. Per automobilio langą matydama minančius žmones ji vis pagalvodavo, kad būtų ir pačiai smagu tiesiog sėsti ir važiuoti. Pirmąjį kalnų dviratį Eglė įsigijo labiau pasikliaudama nuojauta nei žiniomis. Tačiau netrukus suprato, kad norisi dar daugiau: greitesnio tempo, ilgesnių distancijų ir naujų iššūkių. Taip jos gyvenime atsirado plento dviratis ir pirmieji šimto kilometrų maršrutai, plėtėsi bendraminčių ratas ir noras pasitikrinti ištvermę.
„Man patinka iššūkiai, netgi sunkumai. Atrodo, po truputį vyniojiesi iš vienos situacijos, iš kitos ir galiausiai išsivynioji. Jautiesi paaugęs... Didžiausios kovos vyksta galvoje. Tu konkuruoji ne su kitais, o tik su savimi. Mes dažnai manome, kad mus riboja kūnas, bet iš tiesų pirmiausia riboja mūsų pačių mintys. Smegenys sako: pavargai, sustok, tau skauda, nebegali. O tu padarai dar vieną žingsnį, dar vieną kilometrą ir supranti, kad gali kur kas daugiau, nei buvai įsitikinęs“, – dalijasi Eglė.
Ir jei dar visai neseniai du šimtai kilometrų jai atrodė sunkiai įsivaizduojama distancija, tai dabar ir po įveiktų daugiau nei 400 kilometrų, ji svarsto, kad galėjo daugiau... Pirmą kartą įveikdama ilgą distanciją Eglė prisimena patyrusi net tris lūžio momentus, kai norėjosi nulipti nuo dviračio, verkti ir pripažinti, kad daugiau nebegali. Tačiau pastarasis ištvermės maratonas, trukęs parą, buvo lydimas jau tik vienos silpnumo akimirkos.
„Visada galima pasiduoti. Bet jeigu tą sunkiausią akimirką nesustoji, po kurio laiko lūžis praeina, smegenys pavargsta įtikinėti, kad sunku“, – kalba pašnekovė ir primena svarbiausią: pasirinkta veikla turi džiuginti, gerinti savijautą.
„Vienam tai gali būti dviratis, kitam – piešimas, sodas, muzika ar bet kuri kita veikla. Ne kiekvienas privalo sportuoti ir ne kiekvieną sportas džiugins, tačiau kiekvienam žmogui reikia turėti kažką savo“, – dalijasi Eglė ir primena, kad procesų neverta forsuoti, nes daug dalykų įvyksta kone savaime...
430 kilometrų per parą
Ryškiausiu ligšiolinės Eglės sportinės kelionės išbandymu tapo neseniai vykęs ištvermės maratonas „Plentas 24“. Sukdama 62 kilometrų ratą per Šakių rajoną ji pasirinko nemiegoti ir minti visas 24 valandas. Sąlygos, prisimena ji su šypsena, švelniai tariant, nelepino. Pirmuosius ratus merkė lietus, drabužiai ir batai permirko, kojos batuose, sako ji, jautėsi tarsi akvariume. Tačiau ratas vijosi ratą, diena pasivijo naktį, o sukauptų kilometrų skaičius augo. Sunkesnis momentas, sako ji, užklupo jau numynus daugiau kaip tris šimtus kilometrų. Tačiau proto gundymams sustoti nepasidavė ir pasiekė rezultatą, kuris gali nustebinti – plentiniu dviračiu Eglė dar nemina nė metų, tačiau sugebėjo tapti daugiausia kilometrų sukorusia moterimi. Tačiau pati skaičių nesureikšmina, kur kas svarbesnis jai buvo suvokimas, kad anksčiau neįsivaizduojama distancija tapo įveikiama. Kūnas sustiprėjo, bet dar labiau pasikeitė mintys.
Laiko sau neatideda ateičiai
Žvelgiant iš šalies, natūraliai kyla klausimas – kaip Eglė viską suspėja? Moteris atvira: sportui skirto laiko ji nelaukia – jį tiesiog susikuria. Kartais keliasi anksčiau ir mina dar prieš darbą, kartais plaukia ar treniruojasi vakare. Ne visada viskas susidėlioja taip, kaip norėtųsi, tačiau moteris nenori jai svarbių dalykų nukelti ateičiai. Ji nesutinka su mintimi, kad pirmiausia reikia užauginti vaikus, įsirengti namus, atlikti visas dažnai iš išorės primetamas pareigas ir tik tada pradėti gyventi.
„Negaliu laukti dar dešimt metų. Aš neturiu kito laiko – tik dabar. Jeigu dabar noriu tai daryti, turiu ir daryti“, – sako ji.
Tai nereiškia, kad motinystė ar šeima Eglei mažiau svarbūs. Veikiau priešingai – atradusi savo veiklą ji į kasdienybę grįžta ramesnė, stipresnė ir labiau pasitikinti savimi.
Kažkada perskaityta Eleanor H. Porter knyga „Poliana“ apie vadinamąjį „džiaugsmo žaidimą“ jai iki šiol išliko savotišku gyvenimo kompasu. Eglė sako visada bandanti kiekvienoje situacijoje surasti bent vieną dalyką, dėl kurio verta pasidžiaugti. Net ir sunkiausiais momentais ji sąmoningai renkasi žvilgsnį į šviesesnę pusę. Tokį požiūrį, anot jos, greičiausiai paveldėjo iš mamos.
O apie ką Eglė svajoja dabar?
„Triatlonas...“ – su šypsena atsako ji. Dar vienas ketinimas, kuriam veikiausiai lemta tapti realybe.
Juk svarbiausios pergalės, kaip įsitikino pati Eglė, gimsta ne finišo tiesiojoje. Jos prasideda tada, kai žmoguje užgimsta ketinimas ir jis išdrįsta pajudėti. O kai pajuda kūnas, pajuda ir mintys. O kai pajuda mintys, tolimesnis kelias, regis, atsiveria pats...
Bronius iš Veršių:
