Asta GVILDIENĖ

Budistai mano, kad dvasios buvimas žmoguje yra garantas, jog nuoširdžiai dvasiškai praktikuodami anksčiau ar vėliau nušvisime ir realizuosime visas mumyse esančias dieviškas savybes. Kai mes nuo jos nusisukame – išmokstame negirdėti, bet vos tik atsigręžiame – ji į mus prabyla amžinojo pasaulio tiesomis ir galimybėmis. Po penkių savaičių dvasinės praktikos Falenicoje (Lenkija) ir Vepriuose (Ukmergės raj.) Šakių džiu – džitsu sporto klubo vadovas Vytautas Smirnovas grįžo  tuos pačius daiktus matydamas kitomis akimis. Čia jam buvo suteiktas Dharmos mokytojo vardas.

Nuotr. Vepriuose Vytautas išbandė dar vieną nelengvą praktiką – mušė moktaką  (medinį mušamąjį instrumentą - nepamainomą budistų giesmių atributą).

Praktikavo penkias savaites

Pasak Vytauto, Falenicoje tris savaites zenbudizmo praktikas atliko apie penkiasdešimt bendraminčių iš daugelio užsienio šalių.  Sėdėjimo, vaikščiojimo, giedojimo, nusilenkimų  praktikas ir konganus (klausimų ir atsakymų pokalbis tarp mokinio ir mokytojo) čia vedė Kwan Um Zen mokyklos Zen meistrė  Bon Shim, vadovaujanti Rytų ir Vakarų Europos grupėms, ir neseniai  Zen mokytoju įšventintas Ji Kwang iš Vokietijos. Tarp dalyvių buvo ir trys lietuviai: du mūsų kraštiečiai - V.Smirnovas ir gelgaudiškietis Ričardas bei Giedrė iš Klaipėdos.  Kitas dvi savaites dvasines praktikas jie pratęsė gamtos prieglobstyje įsikūrusioje vasaros atsiskyrimo stovykloje Vepriuose.  Dvidešimčiai zenbudizmo praktikų  vadovavo Zen mokytoja Ja An iš Londono ir Dharmos meistras Andzej Piotrowski, vadovaujantis Lietuvos ir Lenkijos Kwan Um Zen mokyklos bendruomenėms.

 
Dvasinė praktika – sunki

„Dvasinės zenbudizmo praktikos yra nelengvas išbandymas ne vienerius metus jas praktikuojantiems budistams. Būna akimirkų, kai savęs klausi „Ką aš čia veikiu?“, norisi susikrauti daiktus ir važiuoti namo. Ir tik pokalbis su mokytoju gali sulaikyti, kad pasiliktum ir tęstum tai, ką pradėjai, - pasakojo Vytautas, šiemet pirmą kartą savo mintis ir pojūčius praktikų metu surašęs į asmeninį dienoraštį.  – Gal kam nors bus įdomu paskaityti...“ Jis papasakojo istoriją apie tai, kaip kalėjime kalintiems kaliniams buvo leista pasirinkti – likti kalėjime arba pereiti į vienuolyną. Tie, kas perėjo į vienuolyną, po savaitės pasiprašė atgal į kalėjimą. Tai įrodymas, kad dvasinė praktika – sunki. Praktikuojantys turi visko atsižadėti ir padėti vieni kitiems. „Ryte reikia keltis ne dėl savęs – dėl kitų. Visi medituojantys tampa kaip saulės - šildo vieni kitus, - tvirtino Vytautas. – Atsiranda suvokimas, kad daugiausiai energijos gauna tie, kurie padeda kitiems.“

Zenbudizmo praktikų metu  Falenicoje Vytautui buvo suteiktas Dharmos mokytojo vardas. Jis - pirmasis ir kol kas vienintelis toks dvasinis mokytojas mūsų rajone ir Šakių Zen centre. Vytauto teigimu, Zen suteikia ramybę ir leidžia atrasti save, nes, kai mąstančio proto nebelieka, gali pažvelgti į savo vidų ir rasti atsakymus į daugelį gyvenimo klausimų. Tačiau čia labai svarbu įdėti pastangų, kad pasiektum proto nušvitimą, ir neprisirištum,  nes visa, kas yra aplinkui, yra laikina.  „Jei tu praktikuodamas nenušvisi – vis tiek pajusi praktikų poveikį. Gyvenimas keisis. Kasdienės praktikos turi būti atliekamos kiekvieną dieną, kad žmogus išlaikytų balansą. Nesvarbu, kas tu esi - krikščionis ar budistas, vaišnavas ar musulmonas, - teigė jis. - Apie zenbudizmą žmonės mažai ką žino, nes niekas jo nekiša, nebrunka per jėgą, - teigė jis. - Daugiausiai susipažįstama per Rytų kovos menų praktikavimą, einant į savo gelmę ir leidžiant protui nurimti. Buda sakė, kad viską mes turime savo viduje... Todėl budizmas man – ne religija, o dvasinė praktika. Jei praktika veikia kasdieniniame gyvenime – reiškia eini teisinga linkme. Svarbiausia žinoti, kodėl tai darai? Kas tau duoda stiprybės? Suvokti, kad visa, ką darai, darai dėl kitų...“