Normali žmogaus būsena yra lydima minčių. Mintys seka viena po kitos, be sustojimo sukdamos vieną siužetą po kito. Jos didele dalimi priklauso nuo mus supančios aplinkos, nuo nuolat „bombarduojančios“ informacijos. Tad ką matome ir girdime? Kokią informaciją kasdien sugeriame? Nereikia ir sakyti – daugiau neigiamą nei teigiamą.
Jau kalbėjome apie tai, kad šeimose beveik neliko tarpusavio bendravimo. Tarp žmonių visiškas susvetimėjimas. Daugeliui kompiuteris ir televizorius – geriausi draugai. Ne veltui lietuviai pagal „laimingumo“ kriterijų yra priešpaskutinėje vietoje tarp visų Europos Sąjungos šalių. Gal todėl lyderiaujame ir savižudybių skaičiumi, ir į užsienį emigravusiais daugiau nei 20 proc. tautiečių?
Vieni esame tinginiai, laukiantys nuolatinių labdarų. Kiti - nepataisomi darboholikai, dirbantys be proto daug, o dažnas ir be atlyginimo už viršvalandžius. Ar tikrai neturime laiko sustoti? Pagalvoti, ką galėtume pakeisti? Be viso to, beveik visi esame nuolatiniai bambekliai. Burbame ir keikiame visus: premjerus, seimūnus, viršininkus, žmonas ir vyrus, vaikus, kaimynus, jų šunis ir kates, blogą orą ir smunkančią ekonomiką...
Kaltiname kitus būtais ir nebūtais dalykais ir nesusimąstome, iš kur ta nuolatinė susierzinimo būsena? Atsakymas paprastas. Tai mūsų aplinkos energetinė įtaka. Ką šiandien matome šalia savęs: daugiau gėrio ar blogio? Kokias laidas žiūrime per televizorių, kokius straipsnius skaitome? Visa sukaupta informacija: tiek teigiama, tiek neigiama lieka mūsų pasąmonėje ir įsirašo į mūsų biolauką, kaip į skaitmeninį diską. Ir visai realu, kad tai, kas neigiama, vieną dieną pradeda slėgti.
Jei visur aplinkui tiek daug negatyvo, kyla klausimas, kur ieškoti pozityvo? Pasirodo, jo yra, tačiau mes tiesiog nematome, nes tai nėra populiaru nei mūsų aplinkoje, nei masinėse informavimo priemonėse. Kodėl mus taip „veža“ tai, kas juoda? Manau, kad tai ilgalaikio transliavimo pasekmės. Tamsos jėgos veikia šalia mūsų. Mes tiesiog esame įpratę girdėti ir matyti tik tai, kas blogai. Ir traktuojame tai, kaip savaime suprantamą dalyką. Automatiškai tiesiame ranką į televizijos pultelį ir karštiligškai ieškome ten to kažko ir būtinai randame... pletkus, apkalbas, vagystes, žudynes, žaginimus, katastrofas... Tik ar to mums reikia?
Mūsų įprotis žaloti save negatyvia informacija yra toks gilus ir stiprus, kad net nesusimąstome, kaip galėtume jį pakeisti. Jei mes patys sąmoningai nesuvoksime tos žalos ir nepasakysime vieną dieną STOP šiam negatyvui, savo mąstymo įpročiams, niekas dar daugelį metų nepasikeis. Kodėl esame nelaimingi, nematome džiaugsmingų akimirkų? Todėl, kad jų nedovanojame kitiems. Kodėl vos išgyvename ir skurstame? Todėl, kad nesusitvarkome savo minčių. Kad nepaklausiame savęs, kas mes esame ir ko čia atėjome? Turime išmokti būti laimingi ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Tad nelaukite, kol kažkas ateis ir viską atneš ant lėkštutės. Jūs viską galite padaryti patys. Meilė, džiaugsmas ir ramybė neturi pradžios, neturi ir pabaigos. Harmonija visuomet egzistavo šalia mūsų ir mūsų viduje. Jei jūs nekontroliuosite savo minčių – tai jos taps vienvaldžiu jūsų gyvenimo kontrolieriumi. Kai sergate, esate paniuręs, pilnas pykčio ir neapykantos ar vargstate, jūs pažeidžiate gyvenimo įstatymus. Neteisingos mintys lyg nuodai veikia jūsų pasąmonę. Jos, kaip tamsi srovė, iškyla po daugelio metų klaidingų patirčių, tokių kaip ligos, praradimai, nesėkmės ir baimės. Dvasinis priešnuodis – tai savęs atradimas čia ir dabar. Tai mokėjimas sustoti bėgime.
Jei norite nugalėti neigiamą aplinkos įtaką, beprasmybės būseną, dažnai lydimą ligų ir nelaimių, dažniau lankykitės savo dvasiniame pasaulyje, esančiame jūsų viduje, dažniau pajuskite gyvenimą čia ir dabar. Neįkalbinėkite savęs, kad lengviau bus po metų ar dviejų. Nuraminkite mintis nuoširdžiai pasimelsdami, apsilankydami bažnyčioje ar tiesiog pabūdami tyloje, medituodami.
Ir pati juodžiausia naktis baigiasi, ir pati sunkiausia akimirka praeina. Tamsa dingsta, kai įsižiebia šviesa. Uždekite ją savo sieloje. Būkit, kaip žvakės – patys sudekite, bet dovanokite šviesą kitiems. Mokėjimas džiaugtis kiekviena diena ir net mažiausia sėkmės kibirkštėle leidžia pajusti ramybę ir gyvenimo pilnatvę, labiau pasitikėti savimi ir kitais, išmokti duoti, neįpareigojant ir nelaukiant atgal dovanos.
Mūsų mintys yra materialios. Jos pildosi - norite to, ar nenorite. Ir tik nuo jūsų pačių priklauso, ko jūsų gyvenime daugiau - pozityvo ar negatyvo, meilės ar nesėkmių, ramybės ar ligų.
Asta Gvildienė
Virginijus iš Branduoliškių:
