Psichikos sveikata prasideda nuo mūsų kasdienės aplinkos, tarpusavio santykių ir bendruomenės, kurioje jaučiamės matomi, girdimi bei reikalingi. Konferencijoje Šakiuose kalbėta apie emocinį atsparumą, sveiką amžėjimą, savanorystę ir bendrystės svarbą, ieškant atsakymų, kaip kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus sulauktų palaikymo ir neliktų vienas sunkumų akivaizdoje.
Konferenciją atidaręs Visuomenės sveikatos biuro direktorius Viktoras Lebedžinskas pabrėžė, kad psichikos sveikatai didelę įtaką daro kasdienė žmogaus aplinka – šeima, mokykla, darbovietė ir kaimynystė. Būtent bendruomenėje gali prasidėti svarbi psichikos sveikatos prevencija ir sveikimo procesas. Jis kvietė konferencijoje ieškoti atsakymo, kaip kurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi matomas, girdimas ir suprantamas.
Savivaldybės sveikatos reikalų koordinatorė Edita Zubrickienė kvietė į psichikos sveikatą žvelgti plačiau bei paminėjo, kad Šakiuose didėja psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas – netrukus čia pradės veikti ir psichiatrijos dienos stacionaras.
„Pagalvojau ir pati – o kas yra ta psichikos sveikata? Man tai pirmiausia – geras miegas. Kai žmogus pailsi, kitą dieną jis nori būti produktyvus, energingas ir geros nuotaikos, skleisti gėrį“, – kalbėjo E. Zubrickienė.
Mintimis, kaip sekėsi ruoštis konferencijai, pasidalino jos moderatorė, Visuomenės sveikatos biuro psichologė Nijolė Janonytė, akcentuodama, kad dažnai, kalbant apie psichikos sveikatą, visuomenėje vis dar stipriai laikomasi stereotipų.
„Psichikos sveikata kaip automobilis, kol važiuoji, viskas gerai. Tik automobilio prietaisų skydelyje užsidega lemputė, kai trūksta alyvos, o žmogus tokio signalo neturi. Todėl turime išmokti patys pastebėti, kada mums reikia „alyvos“, – kalbėjo N. Janonytė.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė analizavo, kaip žmonės išgyvena sunkumus ir krizes – tas gyvenimo audras, kurių išvengti ne visada galime. Vieni tokiomis akimirkomis atsigręžia į savo vidinius resursus, kiti ieško pagalbos ir atramos aplinkoje. Tačiau kodėl vieni žmonės, gyvenime užklupus audrai, palūžta, o kiti, net ir patirdami didžiulius išbandymus, randa jėgų atsitiesti ir perplaukti į kitą krantą? Pasak docentės, krizės metu svarbu nepamiršti, kad žmogus nėra vienas. Kartais stiprybė slypi ne gebėjime viską ištverti pačiam, o drąsoje pripažinti, kad pagalbos reikia, ir ją priimti.
„Kas tavo gyvenime yra tas žmogus ar ta vieta, kur jautiesi saugus?“ – kvietė konferencijos dalyvius susimąstyti docentė.
Tačiau kartu ji ragino pažvelgti ir į save: o kas šiuo metu esu aš kitam žmogui? Ar esu jo švyturys audros metu? Ar manimi galima pasitikėti? Ar savo elgesiu rodau pavyzdį? Ar esu tas žmogus, į kurį galima atsigręžti, kai užklumpa sunkumai?
Konferencijoje dalyvavęs gydytojas, profesorius, Seimo narys Saulius Čaplinskas sakė, kad vien ilgesnė gyvenimo trukmė dar nereiškia geresnio gyvenimo, kad kur kas svarbiau šiandien kalbėti apie sveiką amžėjimą – kaip kuo ilgiau išlikti savarankiškam, aktyviam, sveiko proto ir reikalingam kitiems. Pasak profesoriaus, sveika senatvė neprasideda sulaukus 65-erių metų, žmogaus organizmas keičiasi visą gyvenimą, todėl ir rūpintis savo sveikata reikėtų gerokai anksčiau.
„Sveikam amžėjimui ir ilgaamžiškumui labai svarbu miegas, mityba, judėjimas, gera emocinė būsena, bendravimas ir socialinio reikalingumo jausmas. Svarbiausias klausimas – ne kiek jums metų, o ką galite? Fizinis aktyvumas padeda išsaugoti judėjimo gebėjimus – atsikelti, nueiti, nenukristi ir gyventi savarankiškai. O nuolatinis mokymasis, socialinis ir fizinis aktyvumas bei prasminga veikla padeda palaikyti smegenų veiklą, išsaugoti pažintines funkcijas ir gerą emocinę savijautą“, – kalbėjo profesorius pridurdamas, kad sveikas amžėjimas priklauso ne tik nuo paties žmogaus pastangų, bet ir nuo aplinkos, kurioje jis gyvena, bei bendruomenės, kuriai priklauso.
Apie tai, kaip kurti emociškai saugią bendruomenę, kalbėjo Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos vadovė Virginija Šatkienė. Ji pabrėžė, kad bendruomenė gali tapti tiltu į pagalbą – pastebėti šalia esantį žmogų, paklausti, kaip jis jaučiasi, išklausyti, palaikyti ir padėti rasti reikiamą pagalbą. Gerdžiūnų bendruomenės pirmininkė Loreta Balsienė ir tarybos narė Jūratė Bataitienė pasidalijo gerąja patirtimi, kaip į bendruomenės veiklas įtraukiami žmonės, turintys psichikos negalią. Jų pavyzdžiai parodė, kokią svarbią reikšmę turi atvirumas, įtrauktis ir galimybė kiekvienam žmogui jaustis visaverte bendruomenės dalimi.
Apie savanorystės prasmę kalbėjo ir VšĮ „Namai visiems“ direktorė Giedrė Šedbarienė. Ji priminė, kad padėdami kitiems atrandame prasmę ir savo gyvenime: jei esi kažkam reikalingas, pats jautiesi gyvenantis.
Apie pedagogų ir mokinių emocinę savijautą konferencijoje kalbėjo VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos socialinė pedagogė Ligita Kajackienė. Ji pristatė gimnazijoje atliktos apklausos rezultatus, atskleidusius, kad mokiniams svarbi mokytojų emocinė sveikata. Mokiniai pabrėžė, kad nuo mokytojo savijautos priklauso klasės atmosfera ir mokymosi procesas. Viena iš mokinių išsakytų minčių ypač taikliai atspindi emocinio saugumo svarbą: „Noriu mokytis aplinkoje, kurioje visi jaučiasi gerai.“
Šakietė senjorė Ona Jasinskienė, jau daugiau nei 13 metų savanoriaujanti ir aktyviai įsitraukianti į bendruomenės veiklą, pasidalijo, kad būtent veikloje jaučiasi geriausiai. Jai artimas posakis: „Jaunystė duodama beveik visiems, o senatvė – tik išrinktiesiems.“ Šią mintį Ona priima asmeniškai – džiaugiasi galėdama būti tarp tų išrinktųjų ir stengiasi atsilyginti gyvenimui tuo, ką pati gali duoti kitiems.
„Remiuosi trimis dalykais – dirbu, myliu ir nepavydžiu. Svarbu gyvenime – gera nuotaika. Mano diena prasideda prieš veidrodį – ne tam, kad pasigrožėčiau savimi, o kad pasakyčiau: „Labas rytas! Vėl nauja diena, vėl nauja veikla.“ O diena užsibaigia suvokimu, kad dėl tavęs niekas nepravirko. Vadinasi, meilė atsipirko“, – savo gyvenimo filosofija dalijosi O. Jasinskienė.
Ne vienas konferencijos pranešėjas savo pasisakymą užbaigė klausimais, kviesdamas klausytojus atsigręžti į save ir susimąstyti. Psichologė Jūratė Stankaitytė taip pat pakvietė pagalvoti apie žmogų, šalia kurio jaučiamės išgirsti, suprasti ir priimti tokie, kokie esame. Juk turėti žmogų, su kuriuo galime būti savimi, atvirai kalbėti ir sulaukti palaikymo, – viena svarbiausių emocinės gerovės sąlygų.
Mantas iš Šakių:
