Ketvirtadienį vykusio švietimo įstaigų vadovų pasitarimo metu pasidžiaugta, kad rajono mokyklų duris praveriantys ukrainiečių vaikai yra šiltai sutinkami, jie integruojasi į bendruomenę, daugelis noriai mokosi lietuvių kalbos.

Ketvirtadienio duomenimis, rajono mokyklose mokėsi 19 įvairaus amžiaus mokinių. Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas prašė vadovų pasidalinti patirtimi, kaip kuriai mokyklai sekasi.

Šiuo metu daugiausiai ukrainiečių vaikų yra „Varpe“. Mokyklos direktorius Mindaugas Venckūnas kalbėjo, kad jau artimiausiu metu į mokyklą ateis dar daugiau naujų vaikų. Jis sakė, jog ir stebina, ir smagu, kad mokiniai ukrainiečius vaikus priima labai šiltai, stengiasi užmegzti kontaktą.

„Kai kurios mokytojos jau rado EMOJ ar EDUKOJ (elektroninės mokymosi aplinkos – red. past.) rusiškus vadovėlius, daro ir kopijas, kai kurios jau daro individualius pirminius mokymosi planus. Kol kas viskas gerai“, – darbine patirtimi dalijosi „Varpo“ direktorius ir vylėsi, kad visų entuziazmas ir geranoriškumas laikui bėgant neišblės.

Anot Kriūkų mokyklos-daugiafunkcio centro direktorės Lilijos Liutvinienės, laikinai einančios ir Lekėčių mokyklos-daugiafunkcio centro vadovės pareigas, Lekėčių mokykloje vaikai irgi pritapo, kai kurie jau taria pirmuosius lietuviškus žodžius, nors, suprantama, kad kyla ir vienokių ar kitokių darbinių sunkumų, iškyla ir kalbos barjeras, juolab su mažesniais, kurie dar nemoka angliškai.

Štai Gelgaudiškio mokyklos direktorė Odeta Dailidienė pasakojo, kad kai kurios mokytojos darėsi ukrainietiškas ir lietuviškas korteles, kuriose tokie užrašai kaip „pavargau“, „noriu paklausti“, „nesuprantu“, kad su mokiniais pavyktų lengviau užmegzti kontaktą, suprasti jų poreikius.

„Turės tris papildomas lietuvių kalbos pamokas, kur mokysis buitinės kalbos, kad elementariai galėtų susikalbėti“, – sakė direktorė.

Ji atskleidė, kad kalbantis su ukrainiečių vaikų mamomis išties akivaizdus jų jaudulys.

„Jos labai jaudinosi, graudinosi ir pergyveno labiausiai dėl to, kaip bus priimti vaikai, bet smagu, kad po pirmos dienos jie grįžo laimingi“, – pasakojo O. Dailidienė.

Tiesa, kaip kalbėta pasitarimo metu, vieni tėvai bando planuoti ateitį mūsų krašte, kalbasi dėl vaikų ugdymo, kiti sako, jog tik atsiradus progai grįš į Ukrainą. Neaišku, ir kaip toliau vystysis bendra geopolitinė situacija, tad kol kas negalima prognozuoti, kiek mokinių mūsų rajone mokysis nuo rugsėjo, tačiau D. Aštrauskas ragino tam ruoštis.

„Dabar dar tik pradžia ir pirmi žingsniai. Svarbiausia ramybė ir padaryti taip, kaip atrodo geriausia, nes niekas recepto neduos, kiekviena situacija be galo individuali. Vieni atvyko iš griuvėsių ir girdėdami sirenas ir bombas, kiti atvyko iš atostogų Egipte čia, o ne namo, tai vėl kitokia situacija“, – mintimis dalijosi L. Liutvinienė.

Jai pritardama „Žiburio“ gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė taip pat akcentavo, kad kiekvienas stengiasi padaryti, ką gali geriausiai. Gimnazija taip pat deda visas pastangas, kad čia besimokančios ukrainietės jaustųsi gerai, kuo daugiau laiko leistų tarp bendraamžių, mat būdamos „Žiburio“ gimnazijoje jos dar tęsia nuotolinį mokslą ir buvusioje mokykloje, o į tarpus joms dėstomos anglų, lietuvių kalbos pamokos, kurias devintokės noriai lanko.

„Vieni veža daiktus į Ukrainą, kiti aukoja pinigus, o mes aukojame savo laiką. Dirbame šiuo principu“, – teigė J. Mozūraitienė.

Nors Kudirkos Naumiesčio gimnazijoje kol kas atvykusių moksleivių iš Ukrainos nėra, gimnazijos direktorius Romas Eikevičius pasirengęs atvykusiems užleisti mokyklos bendrabutį, galbūt atsiras poreikis čia prisiglausti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.
Meno mokyklos direktorius Einaras Martinaitis ragino norintiems pasiūlyti ir jo vadovaujamos įstaigos užsiėmimus, mat užklausų jau būta, tad galbūt linkusiems į menus tik trūksta informacijos, kur tuo galėtų užsiimti.

Pasitarimo metu Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas D. Aštrauskas informavo apie ministerijos pokyčius dėl geltonųjų autobusiukų, mat nuo šiol bus skiriami ne patys autobusiukai, o lėšos jiems įsigyti. Tiesa, nerimo, kaip sakė D. Aštrauskas, dėl tokios tvarkos yra, nes kol kas nėra žinoma, kiek lėšų bus skiriama, ar jų užteks norimai transporto priemonei įsigyti, galų gale, ar visos savivaldybės jų sulauks.